Šiandien lyg niekur neplanavau eiti, bet nevėlai atsikėliau, spėjau pasibūti namuose ir po pietų jau panižo kojos. Nuėjau į budistinio meno parodą, nors iš pradžių dvejojau, ar verta, nemažai kainavo.
Paroda – apie Dunhuang meną. Šis pavadinimas apima kelis urvų kompleksus, esančius Kinijoje, Gansu provincijoje. Urvų sienos išpaišytos budistiniais piešiniais, kurie buvo kuriami daugiau kaip tūkstantį metų – jie bluko, buvo taisomi, piešė naujus ir t.t. Pirmieji urvai buvo iškasti IV amžiuje.
Daug vilčių nedėjau, bet… fotografuoti nedraudė. Pirmoje salėje pristatė, kaip kuriamos piešinių kopijos. Apskritai parodos tikslas buvo parodyti, ne kaip tie urvai atrodo dabar (labai išblukę), o atkurti pirminį piešinių vaizdą.
Laipsniškas kopijos atsiradimas.
Toliau – didesnių piešinių serija. Tikiuosi, kad patiks, buvo labai gražu :)
Grojo budistiška muzikėlė, apskritai viskas buvo jaukiai padaryta.
Kiek supratau, šis – vienas svarbiausių piešinių.
Jo motyvais buvo padarytas skaitmeninis filmukas. Filmuoti neleido, tad galiu parodyti tik organizatorių internete įdėtą medžiagą. Šis įrašas įspūdžio, deja, neperduoda. “Gyvai” ekranas buvo didelis, garsas stiprus, norėjosi žiūrėti dar ir dar. Be to, čia net nebaigta filmuoti, nors esmė yra.
Nors iš pradžių buvo abejonių, ar verta eiti, bet užteko šios dalies, kad jų nebeliktų :) Kol kas tiek ir teparodysiu. Vakare Chun išsitempė pažiūrėti “antraraundžio” (t.y. kelių mėnesių senumo) filmo, kur bilietas kainuoja penkis kartus mažiau nei įprastam kino teatre. Buvo paskutinis seansas, vėlai grįžom.
Filmas parodos įspūdžio nesusilpnino, šiandien man ji – dienos įvykis :)
Ten nesake, kodel jie isvis urvuose paise?
Parodoje nerašė, bet internete skaičiau, kad piešiniai buvo naudojami kaip pagalbinė vizualinė meditacijos priemonė. Taip pat juos pasitelkdavo kaip mokomąsias priemones, aiškinant budizmo tiesas.
Grazu…