Esu gerokai nutolęs nuo Kioto – miestelyje vardu Ono, kuriame gyvename 30 tūkst. žmonių. Aplinkui nieko ypatingai įdomaus nėra. Misija – pamatyti “vietinį“ gyvenimą.
Traukiniu atvažiavau iki Fukui miesto, o čia su mašina paėmė ir iki Ono nuvežė Yoshi – japonas, su kuriuo prieš porą metų susipažinau knygų mugėje Taipėjuje. Pakvietė apsilankyti jo namuose ir tuo pačiu parodyti čionykštes apylinkes.
Papietavom, buvom pilyje, apsilankėm prekybos centre, vakarienės prisijungė ir Yoshi mama su tėčiu. Kadangi po to Yoshi turėjo privačią anglų kalbos pamoką, jo tėvas mane užėmė nusivesdamas į vietinį barą su karaoke, kur išdainavo pilną angliškų bei japoniškų dainų repertuarą. Dieną su Yoshi užbaigėm “onsen“ – japoniškose karštosiose versmėse.
Gyvenimas čia lėtesnis ir paprastesnis. Yoshi tėvai turi optiką, kurioje tuo pačiu pardavinėja laikrodžius ir juvelyrinius dirbinius. Pirkėjų tokiam miestelyje mažai.
Kai ėjom vakarienės, parduotuvę paliko atidarytą. Visi perlai išdėlioti, tik močiutė antrame aukšte… Kaip sakė Yoshi, niekas čia neims – nėra ne tik klientų, bet ir plėšikų.
Bare Yoshi tėvas turi “savo“ butelį – yra kortelė su užrašytu vardu. Pastoviems klientams jų mėgstamus gėrimus pila iš to paties butelio, kol išbaigia.
Ragavau sakės (ryžių degtinės) ir “shōchū“ – pagamintos iš saldžiųjų bulvių. Yoshi mama labiau mėgsta sakę, o tėvas – “shōchū“. Sakė, nuo jos nebūna pagirių.
Vynioju kompiuterį, su kuriuo kol kas esu parduotuvės užkulisiuose pirmame aukšte dėl interneto ir einu į “savo“ kambarį trečiame. Likau nakvoti :)
Kuri tau labiau patiko (sakė ar šoču)? Šiek tiek užjaučiu dėl viso karaokės repertuaro :)
Labiau patiko “shōchū“, bet iš manęs toks vertintojas… :)
Yoshi tėvas dainavo labai puikiai, įskaitant angliškas dainas. Sakė, turi draugą anglų kalbos mokytoją, kuris pamoko, bet šiaip iš klausos įsimena žodžius. Angliškai kalba nelabai gerai, o kai dainuoja, tarimas tikrai geras… Žodžiu, klausant vakaras neprailgo, ten tik dar du lankytojai buvo be mūsų :)