Šiandien baisiąją statistiką pradėjo dėstyti nauja dėstytoja. Tiksliau ji ir turėjo nuo pradžių tai daryti, bet, kol buvo motinystės atostogose, pavadavo direktorius. Trečiadienį perims ir verslo pamokų vairą, tad dabar nuo jos priklausys dviejų dalykų vertinimas. Iš pirmo žvilgsnio maloni ir geraširdė, bet – kaip sako kinai – “ilgas kelias parodo arklio jėgą, laikas atskleidžia žmogaus širdį“ :) Dabar galiu svaidytis kiniška išmintim, kai vidurio semestro egzaminui reikėjo išmokti 20 posakių :)
Kitas dalykas, kad nepavyksta išvengti kameros, nors narkomaniškų vaidmenų karjerą lyg ir baigiau :) Praeitą savaitę universiteto valgykloje pafilmavo, kaip su kursioke pietaujam ir šnekučiuojamės. Pasirodo, kuria dokumentinį filmą apie universitetą (o gal net mūsų institutą, galutinai taip dar ir neišsiaiškinau). Šiandien filmavo per Kinijos prekybos vystymosi pamoką. Buvo iš anksto perspėję, kad negalima dėvėti mėlynų, žalių ir languotų drabužių, nes nufilmavus negražiai atrodys.
“Režisierius“ užsiprašė, kad dėstytoja manęs, kaip užsieniečio (izraeliečio šioj pamokoj nėra, nepasirinkęs), paklaustų klausimo. Susiderinom, kad apie Europos ekonomiką bus. Tada filmuojant lyg tarp kitko paklausė ir rimta mina lyginau ekonomikos atsigavimą Rytų ir Vakarų Europoje :) Bekalbant ir pertraukos skambutis užtilindžiavo, ir durys nuo skersvėjo barkštelėjo. Antras dublis… Visi kursiokai tuo metu, aišku, lūžta :) Po to sakė, kad skambėjau labai “ekspertiškai“ :)
Trečiadienį dar nori filmuoti, kaip mes toje savo darbui bei laisvalaikiui skirtoje patalpoje tarpusavyje “diskutuojam“. Ten reikia tik kelių kursiokų, bet mane vis tiek įtraukė…
Žodžiu, vieno siaubo filmo per metus negana, prireikė dar kartą prieš kamerą kiniškai marmaliuoti :)