Daugiau kaip prieš metus buvau parašęs apie vieną metro stotį, kurioje sienos išpaišytos paršeliais, raganom ir kitais sutvėrimais. Piešinių autorius yra populiarus Taivane vaikiškų knygų iliustratorius ir rašytojas, dažniausiai vadinamas tiesiog Jimmy, anglišku vardu. Neseniai mieste pamačiau jo pieštų veikėjų figūras, kurias noriu parodyti. O paskaitęs daugiau internete, supratau, kad aš ir jo parašytą bei iliustruotą knygą turiu kiniškai Lietuvoje, kažkada Kristina parvežė lauktuvių iš Kinijos :)
Gaila, kad tie veikėjai buvo be vardų ar aprašymų, negaliu daugiau papasakoti. Svarbiausia, kad šiaip gražūs :)
Štai paskutinis veikėjas – vyriškis su žuvimi – jau iš mano knygelės. Istorija apie žuvį, kuri nusišypsojo. Pasirodo, ir animacinis filmukas sukurtas, šiandien atradau internete. Toks ramus, mielas, tinka pažiūrėti prieš miegą :) Be to, nekalba, tad visiems suprantamas :)
Skaičiau, kad to Džimio knygos daug apdovanojimų pelnę ir labai mėgstamos skaitytojų. Turbūt ne be reikalo, nes iš tikrųjų visom prasmėm gražiai pateiktos.
Jeigu viskas gerai, dar šį pavasarį turėčiau išsiruošti į kalnus. Ne bet kokią kelionę, o šiek tiek “rimtesnę“ ir reikalaujančią pasirengimo tiek įrangos, tiek savęs paties atžvilgiu. Pastaroji dalis reiškia sportavimą, nes priešingu atveju ten, viršuje, bus labai sunku… Taigi pradėjau bėgioti – ištvermei lavinti. Kol kas nieko mandro – stadione, kurių aplink namus net trys. Du mokyklų ir vienas priklausantis “sporto parkui“.
Taivaniečiai tuo atžvilgiu aktyvistai ir vakare ten žmonių nestinga. Dauguma išeina tiesiog pasivaikščioti, bet taip pat bėgioja, daro pratimus, taiči, šoka ir t.t. Laisvesnius plotus čia vakarais ir rytais okupuoja įvairaus plauko entuziastai. Parkuose daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurie ką nors trepsi pagal iš magnetofo sklindančią muziką, o prie Chiang Kai-sheko ir Sun Yat-seno memorialų centre būriuojasi jaunimas.
Vieną vakarą matytas vaizdas, panašus į striksių (berods, taisyklingai taip reikia vadinti?) :) akrobatikos repeticiją.
Bet laisvalaikis nebūtinai turi būti aktyvus fiziškai. Štai vieno li pagyvenusių dainorėlių būrelis. Yra “vakaro daina“, kurią visi tą dieną ir mokosi dainuoti.
Li čia yra smulkiausias administracinis vienetas mieste. Jį gal reikėtų įvardinti kaip “seniūniją“ ar “kaimyniją“.
Taigi užsiimti kokia nors atpalaiduojančia veikla – ne taip sunku! :)
Nors gyvenime kada nors reikėtų pasodinti tikrą medį, šiandien džiaugiuosi “išaugintu“ sprendimų medžiu, t.y. padariau tą sunkųjį uždavinį, kurio neįveikiau per kontrolinį. Svarbiausia, kad “pagal taisykles“, t.y. su niekuo nesitariau :) Nežinau, ar teisingai, bet tikiuosi, kad taip.
Štai toks skurdus kontrolinio brėžinukas (su iškalbingu raudonu kryžiuku)…
…pavirto į…
Belieka laukti direktoriaus verdikto :)
Realiai tik tai šiandien ir spėjau padaryti – prirašyti tris lapus skaičiavimų. Bet namų darbai toli gražu nebaigti… Rytoj nėra paskaitų, žadu juos toliau naikinti.
Vakar buvau kursioko izraeliečio gimtadieny ir įspūdžius norėjau aprašyti tik grįžęs, bet jau nulūžau… Juolab, kad šiandien iš ryto reikėjo keltis ir važiuoti laikyti testo, po to susitikti su kursiokais daryti “grupinius“ namų darbus. Na, bet didysis savaitės reikalų maratonas baigėsi ir dabar džiaugiuosi ramybe :)
Gimtadienis vyko bare. Pagal “Facebook’e“ užsiregistravusius svečius mačiau, kad nieko nepažinosiu, tai kalbinau varyti kartu kursiokus taivaniečius. Jie ir buvo kviesti, tik kad nedrįso ir nelabai norėjo… Pvz., jau susitikus vakare viena kursiokė sako – dar niekada nebuvau bare. Pagalvojau, gal iš kito miesto yra – sakau, Taipėjuje nebuvai? Ne, sako, gyvenime… Žodžiu, tvarkingi vaikai tie mano kursiokai :)
Padovanojom “kieto“ taivaniečio atributus. Tos serijos “kietumo“, kurį pas mus reprezentuoja treningai :) Čia, sakė, nešioja vyriškas berankoves “maikes“, pliažines šlepetes ir spalvotus kieto plastiko maišus. Marškinėliai dveji, nes reikia dovanoti “poringą“ dovaną.
Krepšys primena, kokie pas mus būdavo senesniais laikais plastikiniai.
Nežinau, kiek patiko jubiliatui, bet kas matė iš taivaniečių, tai visi lūžo ir sakė, kokia nereali dovana… Taipėjuje tokių “kietuolių“ nematyti, sakė, būna pietuose.
Nufilmavau, kaip dainavo kiniškai ir angliškai “su gimimo diena“, tik beveik nieko nematyti, tad belieka klausyti :)
Paskui dar taivanietiškai užtraukė. Beje, taivanietiškai mane pradėjo mokyti kursiokai. Galiu pasakyti “nežinau“, “apie ką kalbate?“, “aš myliu tave“, “eiti pasivaikščioti“, “storulis“ ir dar šiek tiek… :)
O čia kompensacija už naktinį video – galimybė išvysti vakarykštę kompaniją. Visi yra kursiokai, išskyrus abu dešinėje, jie yra antrakursiai.
Šiandien laikiau tą standartinį Taivano kinų kalbos testą. Bandomąjį, kur neduoda sertifikato, tad nemokamai. Yra keturi lygiai, du pirmus, man atrodo, esu pasiekęs, tad laikiau trečią, t.y. tą, kuris buvo oficialiai nurodytas kaip reikalingas, norint studijuoti šiame institute. Kai laikiau pernai rugsėjo mėnesį, nieko nesupratau – nei ką klausau, nei ką skaitau. Savaime suprantu, neišlaikiau :) Tada nieko nenutiko, tiesiog teko pradėti greta instituto paskaitų lankyti kinų kalbos pamokas.
Šiandien laikiau, norėdamas pasitikrinti, ar jausis pažanga nuo rugsėjo. Su klausymu jautėsi – supratau daug daugiau. O skaitymas ir gramatika – toks pats tamsus miškas :) Kadangi testą techniškai patobulino iki kompiuterinio varianto, dabar iš karto galima sužinoti rezultatą. Neišlaikiau :) Reikia daugiau skaityti ir plėsti žodyną… Be to, skaitau labai lėtai. Toms užduotims įveikti man reikėtų trijų valandų, o ne vienos.
Viskas, paskutinė naujienėlė. Pasitikrinau sausio-vasario mėn. čekius – laimėjau 200 NT dolerių! :) Svarbiausia, kad buvo kažkas pirkta už tą pačią sumą… Geri pinigai, grįžo :)
Vakar ryte išėjęs į universitetą, grįžau iš jo prieš vienuolika, tik apie pusę dešimt baigėsi pirmoji kalba iš to išgirto kalbų ciklo. Tai gerai atspindi savaitės vidurio dienotvarkę :) Semestras įsivažiavo ir jau pilnais šaukštais kabinu visų dalykų namų darbus. Negaliu sakyti, kad nespėju ar nepatinka, bet laiko nemažai reikia skirti. Tuo pačiu jo lieka mažiau kitai veiklai…
Šiandien viena iš tų dienų, kai be universiteto ir važinėjimo į jį nelabai kas buvo. Nebent tik valgymas… Prieš paskaitą užkandau vienoje iš tų vietų, kur net į vidų neužeini, sustatyti staliukai prie gatvės. Keista, kad čia nėra blogo jausmo valgyti “nuo gatvės“. Atrodo, ir visi produktai sudėti, ir gamina čia pat, už poros metrų mašinos zuja, bet vis tiek nieko tokio…
Patiekalus pristato kaip “senovinio“ ar tiesiog klasikinio skonio. Buvo panašu kaip ir visur kitur. Valgiau makaronų ir užkandžių: sojos padaže virtų kiaušinių, “mažojo džiovinto“ tofu ir jūros žolių, ant viršaus – imbieras.
Tik pasirodė nesotu ir po pamokos vėl kirtau pilna burna… :)
Apie Taivaną, Taipėjų ir t.t... :) 