Šiandien šiek tiek rašiau magistrinį, šiek tiek ruošiausi vertėjauti kitą savaitę ir išbandžiau naują autobuso maršrutą nr. 930, kas ir atėmė didžiausią dienos dalį. Dar tik savaitė kaip kursuoja, bet sudomino mane iš karto :) Veža jis į Banqiao miestą, kur dariausi užsieniečio pažymėjimą ir kur daug naujų pastatų bei mažai žmonių.
Svarbiausia, kad važiuoja ne įprastom gatvėm, o greitkeliu – keliu, nutiestu virš įprasto kelio. Stotelių mažai, veža greitai ir toli, bet ima kaip už vieną atkarpą (visi tolesni maršrutai būna padalinti į dvi atkarpas ir reikia mokėti du kartus, jei pasieki antrąją atkarpą). Žodžiu, susisiekimas su Banqiao dabar – idealus :) Dvigubai ir pagreitėjo, ir atpigo.
Tik mano tikslas buvo ne Banqiao. Ten sėdau į metro, kuriuo nebetoli iki Tucheng miesto. Kažkada buvau tokioje baltai žalioje šventykloje, kurią jau uždarinėjo ir teturėjau penkias minutes perbėgti. Šiandien norėjosi ramiau pereiti ir apsidairyti. Gal primins šios naujos nuotraukos :)
Aplinka sutvarkyta nepriekaištingai.
Laiko šiandien iš tiesų buvo daugiau, tik nepavadinčiau apsilankymo “ramiu“. Vyko renginys ir neįprasti dalykai prasidėjo jau pakeliui. Kelias į šventyklą kyla į kalną ir yra grįstas akmenimis, jame buvo žmonių kas tris žingsnius stojančių, besiklaupiančių ant kelių ir liečiančių galva žemę. Šiek tiek sustingsta, stojasi ir viskas iš naujo. Eina basi.
Šventykloje šitaip puolančių ant žemės buvo gerokai daugiau, pilna lentelių su užrašais, kad atitinkamose vietose negalima dėvėti batų. Tai paskui vaikščiojau pakraščiais, kur atrodė, jog su batais tikrai galima. Net prie įėjimo į tualetą parašyta, kad norint įeiti reikia persiauti į šalia sudėtas šlepetes.
Apskritai jaučiausi ten nelabai jaukiai. Dar ir dėl to, kad daug žmonių su manim sveikinosi, lyg būčiau vienas iš dalyvių, o pats sau atrodžiau tik kaip įsiveržėlis.
Aną kartą ši erdvė buvo tuščia, o šiandien sustatyti suolai. Renginys, matyt, buvo ką tik pasibaigęs, daugelis stovėjo eilėje prie dalinamo maisto.
Na, ir pamačiau dar niekada nematytą vaizdą, ko, pasirodo, nebuvo galima fotografuoti. Kiekvienas Buda turėjo po vienuoliuką, visi trys jie nenurimdami karstėsi tai and Budos rankų, tai ant galvos, tai ant pečių, perdavinėjo vienas kitam šluotas, valė, braukė… Tiesą pasakius, atrodė gana komiškai. Ir nelabai panašu į tikrą valymą, per daug aktyviai ir nenuosekliai visai tai vyko – brūkšteli, tuoj lipa žemyn ar aukštyn, perduoda šepetį kitam, vėl brūkšteli ir taip nesustodami… Greičiau kaip ritualas.
Man jau pirmą kartą ši šventykla pasirodė kitokia nei likusios, o šiandien tik dar labiau “pakeistėjo“. Tose kalningose vietovėse yra daugiau lankytinų vietų, kas ten žino, kada nors gal dar grįšiu į šią šventyklą ir bus naujų netikėtumų :)
Prie išėjimo atsisveikina štai toks gerai nusiteikęs vienuolis.
Šiandienos klajonės tuo nesibaigė. Grįžęs metro į Banqiao, pažiūrėjau, kad jau sutemę ir būtų gera proga pakilti į savivaldybės viršų pasidairyti naktinių vaizdų :) Iš tikrųjų nebuvo taip įspūdinga kaip dieną, bet plačiau papasakosiu jau kitą kartą, šiandien jaučiuosi toks atsivaikščiojęs, kad tik lova betraukia :)
Koks kaifas, kad gyvenimas taip nuostabiai visoks:) Įsivaizduoju, eini eini ir prieini keistą šventyklą… O vienuoliukai kaip nupiesti ant budų – galvojau kadras is animacinio filmuko. Pakerėjo kaip pasaka mažą vaiką!
Smagu, kad patiko :) Gaila, ne filmuotas vaizdas – parodytų, kaip visas veiksmas atrodė…