Sezono pratęsimas :)

Šiandien įvyko sutartas susitikimas su Kristina, prisijungiant ir Irenai. Pradinis planas buvo važiuoti į Wulai – garsų vyšnių žiedais, karštosiom versmėm bei kitais dalykais miestelį. Akivaizdžiai per garsų, didžiausia eilė nutįsusi norinčių sėsti į autobusą ir matėsi kamščiai į tą pusę. Taip jau yra, kad į garsesnes vietas savaitgalį geriau nevažiuoti, nes būna minios žmonių, kai geras oras.

Planą pakeitėm ir nuvykom į ne tokį garsų Pinglin miestelį. Prie autobuso – jokių eilių :) Jame buvau kartą, žymus jis ten auginama arbata bei įvairiais gaminiais iš jos. Svarbiausia – radom ir vyšnių žiedų :)

Daugiau laiko praleidom ne pačiam miestelyje, o nemokamu autobusiuku pasiektoje Jingualiao vietovėje. Ten – gamta, grynas oras. Pastaruoju buvo ypač malonu kvėpuoti.

Šis kriokliukas –  “stratigrafinių pokyčių žemės drebėjimo metu produktas“ :)

Papartinis augalas.

Eidami matėm nuorodas, jog bus “beždžionių tiltas“. Nelabai aišku, ko tikėjomės, bet bent jau ne to, ką išvydom. Iš pradžių net nepastebėjom, grįžom, kai pamatėm, jog nuorodos jau rodo atgalios. Tas medis per upelį ir yra “beždžionių tiltas“ :)

Džiovinamos daržovės…

…kurios “gyvos“ atrodo taip. Chun pasakė, kaip vadinasi, bet žodyne tokio žodžio neradau.

Arbatos laukas. Šiandien aptarėm, jog Taivane arbatos plantacijos nelabai įspūdingos :)

Kaip įprasta Taivane, vaikščiojant matyti daug lentelių su paaiškinimais, kokie čia augalai auga, kokie gyvūnai gyvena ir pan., net angliškai yra. Labai atsakingai į švietėjišką misiją žiūri. Ta vieta, kur šiandien lankėmės, tikrai negarsi ir vis tiek yra. Ant tako įspausti gyvūnų ir paukščių pėdų įspaudai. Čia, pvz., medvarlės, padidinta 8 kartus.

Kitas įdomus objektas – Irenos pėdos. Nepadidintos.

Grįžę į miestelį, spėjom užeiti į Arbatos muziejų. Perskaičius viską, kas ten parašyta, būtų galima tapti vos ne arbatos žinovu. Tiek laiko neturėjom, jau norėjo uždaryti, tad tik perėjom.

Senovės arbatinių Kinijoje butaforijos.

Pietums valgėm visokių rūšių sojų varškės – dvokiančio tofu (šeimininkas vaišino, patys neužsisakinėjom), skrudinto nedvokiančio, neskrudinto su slyvų padažu, taip pat skanių koldūnų. O vakarienei – mėsos kukulių su arbatos lapeliais. Nuotraukoje – ryžiai su iš arbatos išspaustu aliejumi bei sojos padažu. Neįtikėtinai neįmantrus valgus, bet labai skoningas. Pirmą kartą tokį ragavau :)

Ir ši diena, ir visas savaitgalis praėjo labai smagiai bei turiningai. Būtų laikas prisiminti, jog neseniai prasidėjo ne tik gražių dienų, bet ir mokslinis sezonas :)

Read Full Post »

Sezono atidarymas

Po užsitęsusio lietingo periodo pagaliau atėjo gražių dienų laikas. Šiandien taip norėjosi kur nors išeiti. Parašiau Kristinai, bet sutarėm pasimatyti rytoj. Kai jau susitaikiau su mintim, jog mokysiuosi, paskambino kursiokas ir pakvietė prie  vandenyno – į šiaurę nuo Taipėjaus. Neatsilaikiau :) Buvo dar viena kursiokė ir pora jos draugų izraeliečių.

Tam rajone – Danshui – buvęs ne kartą, bet šiandien plaukėm laivu, kur dar netekę būti, į toliau esančią prieplauką.

Pagrindinis jos akcentas.

Iki sutemų ir pravaikščiojom… Vaizdas – beveik kaip Palangoj :)

Dalis šiandienos kompanijos – kursiokė su izraeliečiais. Kursiokas, kaip ir aš, tuo metu buvo užsiėmęs fotografavimu.

Plaukiam laivu.

Neįprasta architektūra pakeliui.

Įdomus įrankis save fotografuoti :) Kol susiruošiau, jau buvo nusifotografavę, tai paprašiau, kad bent papozuotų :)

Beveik tradicija, kiekvieną kartą nuvykus į Danshui, pamatyti ką nors neįprasto iš naminių gyvūnėlių pasaulio – šuniuką vaikiškam vežimėlyje arba šunį, išdažytą įvairiom spalvom. Šiandienos “laimikis“ – triušiukas :)

Praleista diena priminė vasarą. Saule, šiluma, atsipalaidavimu… Pirmasis toks malonus nosies iškišimas po žiemiškojo sezono :)

Read Full Post »

Mokytis kinų – negalima!

Prasidėjo naujas semestras, pirmoji savaitė. Tyrinėjau dalykų alternatyvas, bet iš esmės jau buvo aišku, ką lankyti. Baisiai nemalonu, kad nepavyks išvengti statistikos – privaloma pasirinkti vieną iš nurodytų dviejų dalykų. Vienas lyg lengvesnis ir dėstytoja (bent jau žmogiškąja prasme) geresnė, bet kitas labiau susijęs su magistrinio tyrimo metodais, ties pastaruoju ir apsistojau. Net nežinau, kaip vadinti lietuviškai – gal “daugiamatė“ statistika…

Iš kitų pasirinkau paslaugų rinkodarą. Dėstytojas žinomas, patiko praeitą semestrą. Taivanietis, bet sugalvota dėstyti angliškai. Man tai bus pirmas kartas, iki šiol sąmoningai rinkdavausi, kur kiniškai. Taip pat bus privaloma lankyti “Magistro darbą“. Nelabai žinau, kas ten laukia, kol kas nei dėstytojas nenurodytas, nei paskaitų laikas.

Visokios peripetijos dėl kinų kalbos… Buvau nuėjęs pažiūrėti į aukščiausią lygį, o ten programoje – kiniškų kūrinių ištraukos (po 30 psl. ir pan.). Mokytoja tiek kalbėjo apie tai, kodėl ir kam nereikėtų rinktis šio lygio, jog netruko įtikinti pusę susirinkusių, įskaitant ir mane :) Tos ištraukos iš tiesų sunkios… Būtų įdomu, bet per daug laiko surytų pasiruošimas. Ir pati mokytoja nesužavėjo. Aukščiausią lygį lankiau praeitą semestrą, bet, esant kitai mokytojai (“gerietei“) ir mažesniems namų darbų kiekiams, nebuvo sunku.

Tada nuėjau į vidurinį lygį. Gal kiek per lengva, užtat smagi mokytoja ir vis tiek ką nors išmokčiau. Jau norėjau grįžęs namuose per universiteto sistemą pasirinkti, bet… neleidžia. Vidurinį lygį atlankiau visą pirmą kursą, dabar rašo lyg norėčiau rinktis jau lankytą ir pabaigtą dalyką, negalima :) Kitą savaitę dar aiškinsiuosi universitete, bet gali būti, kad taip ir liks.

Apksritai galvojau dėl kinų kalbos pamokų – šį semestrą reikėtų, kiek įmanoma, visą dėmesį skirti magistriniui, o jos man neprivalomos, dėl savęs noriu. Gal ir ne blogiausias variantas jų nelankyti, bet tuo pačiu galvoju, kad paskutinis semestras, paskutinis šansas :)

Read Full Post »

Ligoninės istorija

Iš tom dienom, kai dėjau atostogų nuotraukas, lankytų vietų dar galiu parodyti ligoninę, kur ėjau tikrintis dėl maliarijos :) Chun parekomendavo netoli namų esančią budistinę, kur “visi labai geri“. Priklauso milžiniškai Taivano labdaros organizacijai, jos turimoje televizijoje (vadinasi “Didžioji meilė“) dirba ir Juliana. Ekranai ligoninėje tik šį TV kanalą terodė :)

Dėl gerumo Chun nekydo. Pilna savanorių (daugiausiai pagyvenusios moteriškės), paaiškinančių, kur eiti, palydinčių, pamatuojančių kraujo spaudimą, pamokančių, jog reikia šilčiau rengtis ir pan.

Mano numerėlis :)

Ten pat ir pavalgiau. Ligoninė budistinė, tad – jokios mėsos. Yra valgykla ir netgi nedidelis “food court’as“ su įvairių šalių virtuvėm. Tikras rojus vegetarams…

Už šį rinkinuką valgykloje sumokėjau kelis litus.

Buda žvelgia į pasaulį, o apačioje stovinti moteris – viso fondo įkūrėja. Ligoninės parduotuvėje galima įsigyti nemažai jos parašytų knygų.

Pirmame aukšte groja gyva muzika.

Atmosfera ten neslogi, kokia neretai pasitaiko mūsų ligoninėse. Erdvu, šiltos interjero spalvos, visi geranoriški.

Dar galima pagirti tvarką apskritai. Atėjau nė karto nebuvęs, užpildžiau duomenis, pas gydytoją patekau po kiek daugiau nei valandos, tada paėmė kraują, atsakymas užtruko vėlgi apie valandą. Gydytojas išrašė vaistus, nuėjau sumokėti ir po penkiolikos minučių tam skirtoje vietoje vaistus atsiėmiau – būtent tiek, kiek reikia gydymo kursui, bei su instrukcijom, kaip vartoti. Viskas užtruko kelias valandas, bet netgi laukimo laikas neprailgo – pavalgiau, apsidairiau.

Sveikatos draudimas padengė beveik 90 Lt sumą, pačiam teko sumokėti trisdešimt kelis litus. Štai tokia taivanietiško ligos gydymo istorija :)

Read Full Post »

BNL prieš BNP

Šiandien knygų mugė baigėsi Vilniuje, o praeitą savaitgalį ji vyko Taipėjuje. Organizuoja ją kasmet panašiu metu kaip ir Lietuvoje. Trečias kartas nemelavo – pagaliau pavyko apsilankyti, nors būtent mugėje visas peršalimo rimtumas ir pradėjo justis :)

Vienas svarbiausių mugės svečių buvo norvegų rašytojas Jostein Gaarder, “Sofijos pasaulio“ autorius, o pagrindine renginio tema ir pristatoma šalimi buvo pasirinktas Butanas – nedidelė valstybė tarp Indijos ir Kinijos.

Įdomiausia, kad labiausiai akcentavo jų “laimės politiką“. Butane prieš kelis dešimtmečius buvo sugalvota sąvoka “bendroji nacionalinė laimė“ (“Gross National Happiness“, GNH) kaip priešprieša visuotinai paplitusiam “bendrajam nacionaliniam produktui“ (“Gross National Product“, GNP). Ir nuo to laiko “bendroji nacionalinė laimė“ tapo oficialia valstybės siekiamybe – orientuotis ne vien į ekonominį šalies vystymąsi, bet kad žmonės pirmiausiai būtų laimingi. Atrodo, jiems visai sekasi. Pagal visuomenės laimę bei pasitenkinimą matuojančias apklausas butaniečiai yra pirmieji Azijoje.

Į mugę planavom eiti su Kristina, tik užspaudus magistriniui, jai teko pakeisti planus. Nepaisant to, be kompanijos nelikau… Tą dieną, pietaudamas netoli mugės vietos, susipažinau su dviem taivanietėm, ėjusiom ten pat. Abi dirbančios ir abi tą dieną “nelegaliai“ ištrūkę iš darbų :) Vėliau dar vienos jų draugas prisijungė, didžiąją laiko dalį kartu ir pravaikščiojom.

Neturėjo fotoaparato, vėliau išsiunčiau nuotraukas. Štai su Butano atstovu :)

Fotografuodamas maniau, jog čia “paprasti“ žmonės, o dabar lankstinuke paskaičiau, kad garsūs Butano veikėjai. Netgi vardus galiu surašyti :) Iš kairės į dešinę – Kunzang Choden, Gyonpo Tshering, Mani Dorji.

Moteris yra pirmoji Butano rašytoja, kurios knygą išleido užsienio leidykla. Ta knyga (“Karmos ratas“/“The Circle of Karma“) sudomino, reikės pasižiūrėti, kokios įsigijimo galimybės.

Pora kultūrinių elementų. Tradicinio namo maketas.

Kaukės, naudojamos religinių ceremonijų metu.

Taigi Butanas sudomino… Gaila tik, kad jis toks tolimas ir sunkiai pasiekiamas :)

Read Full Post »