Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 rugpjūčio

Dabar jau tikrai

Su mano užsieniečio pažymėjimo pratęsimu, darbo leidimo gavimu, stipendija bei universiteto baigimu rugpjūtį buvo tiek peripetijų, jog sunku ir suskaičiuoti. Nelengva viską teisiškai suderinti. Pvz., dėl stipendijos už rugpjūtį sakė, kad negausiu, paskui, kad gausiu, vėliau, kad gausiu, bet reikės grąžinti, galiausiai – grąžinti nereikės. Panašiai keitėsi ir kiti sprendimai :)

Galų gale buvo pasakyta, jog universitetą turiu baigti šią vasarą, kitaip negalėčiau visą dieną dirbti. O buvau jau ir mokestį už kitą semestrą sumokėjęs… Sakė, kad negrąžins, paskui patvirtino, kad grąžins :)

Daug nesigilinant, esmė ta, kad baigiau universitetą ir gavau diplomą. Dėl pastarojo irgi buvo klausimų – kiniškai parašyta, jog suteikiamas “teisės“ magistro laipsnis, o angliškai – “humanitarinių mokslų“ (“arts“). Jau nekalbant, kad mokiausi tai iš esmės verslo vadybą :) Bet šiandien patikino, jog jokios klaidos nėra, taip rašoma.

Kaip ten bebūtų – diplomas yra!

Kiek buvo oficialios baigimo ceremonijos birželį, kai dar buvau nebaigęs, tiek neoficialus buvo diplomo įteikimas dabar. Davė vienam iš kabinetų ir tiek. Bet užtat jau baigiau – šį kartą tikrai :)

Reklama

Read Full Post »

Šiandienos įrašo nuotraukos tikriausiai nepasirodys tokios jaukios ir mielos kaip vakarykščio. Čionykštis maistas, kaip žinia, susilaukia nevienareikšmių vertinimų tiek išvaizdos, tiek skonio atžvilgiu :)

Tik atvykę į viešbutį, iš šeimininkės gavom lapą, kur buvo surašytos vertos dėmesio vietinės užeigėlės. Toks gidas labai palengvino gurmaniškų įspūdžių ištroškusių keliautojų dalią :)

Pietūs prasidėjo nuo makaronų. Pati tokio patiekalo rūšis man buvo žinoma – ir nelabai mėgstama. Tai per sūrūs, tai šiaip “per daug“ skonio. O Lugange labai patiko – vertinant ne tik sąlyginai kaip “tuos“ makaronus, bet apskritai.

Šeimininkė pila mums.

Chun delikatesas – tas pats makaroninis patiekalas su kiaulės krauju (rudi kubeliai). Bet jau nevalgėm, ėjom ieškoti ko nors naujo.

Apsistojom ties šiuo mėsiniu patiekalu. Keistokas jis ir labai taivanietiškas. Saldus. Viename iš tų dubenėlių po kepurėle (padaryta iš ryžių) mėsos įdaras įvyniotas į taro – violetinę bulvę. Šiaip skanu, nors savotiška.

Va, tie “tariniai“ cepelinai :)

Laikas desertui…

“Skusti“ ledai su geltona želė ir dviejų rūšių makaroniukais. Pastarųjų pagrindinė sudedamoji dalis vėlgi ryžiai.

Atsigaivinau žolelių arbata, o Chun suvalgė ledų. Viskas iš šios moteriškaitės vežimėlio.

Nespėję gerai išalkti, pasukom ragauti firminių Lugango bandelių su mėsos įdaru. Rekomendavo šią firmą.

Atrodo bandelės taip.

O gaminamos jos garinant – uždengus šalia esančiu dangčiu.

Tokio tipo bandelių Taivane daug ir, atrodo, kuo dar gali nustebinti. Bet buvo skanu, net man pasijuto skirtumas, o Chun apskritai liko sužavėtas.

Tas pats ir su gruzdinta produkcija. Jos pilna visur, bet viešbučio šeimininkė štai rekomendavo šią vietą. Ir tikrai skanu. Pasiėmėm gruzdintų bulvyčių ir vištienos kepsnį. Jų verslas einasi taip gerai, kad, kaip sakė viešbutyje, savininkė net leidžia sau nesišypsoti klientams. Nesišypsojo ji ir mums :)

Ne tik neragautas, bet ir negirdėtas desertas. Jei žodynas teisingai verčia, tai ši košelė pagaminta iš sorų, taip pat yra žemės riešutų, sezamo, migdolo.

Nusipirkau tų miltelių pakelį, galima pačiam užsiplikyti, tik dar neatidariau, savo gamybos neragavau :)

Vienas labiausiai Lugangą reprezentuojančių dalykų yra šie pyragėliai. Vadinami “jaučio liežuvio sausainiais“.

Skanu, lyg trapios tešlos ir su įdaru. Parsivežėm visą maišelį skirtingų skonių. Dabar vakarais po vieną valgau :)

Pyragėliai, kurių tik paragavom, nebepirkom.

Ne viską spėjau nufotografuoti. Vakarienės buvau toks alkanas, jog atsiminiau tik įpusėjęs :) Valgiau tradicinę taivanietišką tirštą sriubą su antiena ir patiekalą, kur paprastai duoda gan riebią kiaulieną. Pagaminta būna labai skaniai, bet daug riebalo vis tiek nesinori, todėl “pagal užsakymą“ parenka kūdesnį gabaliuką :)

Na, o čia naktipiečiai. Šią užeigėlę atidaro tik pusę vienuolikos vakare ir dirba per naktį. Chun valgė tos pačios riebokos kiaulienos :)

Kaip atrodo aplinka. Naktį tokiose vietose paprastai netrūksta klientų.

Man nieko rimto jau nesinorėjo, nusipirkau karčiojo moliūgo sulčių su medumi.

Apibendrinant – maistas Lugange skanus ir pigus, kai kurie patiekalai dvigubai pigesni nei Taipėjuje.

Tiek prirašiau visko, kad vos ne iš naujo pasisotinau… O gal kaip tik sukilo apetitas, nežinau :) Vieno “jaučio liežuvio“ prieš miegą nepasirodė labai daug, gaila, ta naktinė užeigėlė liko Lugange :)

Read Full Post »

Prasieikime

Šiandien buvau susitikęs su Kristina, neseniai grįžusia iš Lietuvos, ir Gediminu. Gavau naminių žolelių arbatų. Mmm… Ką tik išgėriau liepžiedžių su pyragėliais iš Lugango – visai neblogas derinys :)

Įspūdžius pratęsiu ne kokiais nors ypatingos svarbos objektais, o paprastu pasivaikščiojimu po gatveles. Jos – neatsiejama miestelio žavesio dalis.

Gėlė, kuri, pasak Chun, žydi tik valandą :)

Visos aukščiau esančios nuotraukos darytos Devynių posūkių gatvelėje, kuri iš tikrųjų sudaryta iš kelių gatvių. Namus taip anksčiau statė palei vingiuojančius upelius. Netiesios gatvelės taip pat apsaugo nuo šalto vėjo žiemą bei nuo smėlio iš pajūrio.

Beveik visi miesteliai Taivane turi “senąją gatvę“, kur įsikūrusios parduotuvės bei užeigos ir šiaip visuomet įdomu pažioplinėti. Lugango senojoje gatvėje, kai atėjome, jau vakarėjo.

Ši gatvelė eina lygiagrečiai senajai. Pastarojoje nusipirkę maisto, anksčiau darbininkai rinkdavosi čia jo suvalgyti.

Gatvelė, pretenduojanti į siauriausią – bent jau Lugange.

Vienas iš praeivių.

Kitas jos galas dar siauresnis, nelabai išeina net prasilenkti.

Buvusio gyvenimo liekanos, matomos pažvelgus pro gatvelės namų langus į vidų.

Apskritai pasirodė, kad Lugange nemažai apleistų namų. Vakarietiškas stilius.

Kai kur gyvenimą žadina ekskavatoriai, teko eiti ir per tokias vietas.

Kol kas tiek, bet toli gražu ne viskas. Juk dar net maisto nepajudinau :)

Read Full Post »

Kelionė, kuri įvyko

Šį savaitgalį fakultete dieną nėra elektros. Vadinasi, negali vykti pamokos. Vadinasi, ir į darbą šeštadienį nereikia! Tad šis savaitgalis man “ilgas“ – pirmadienis pagal sutarimą yra išeiginė.

Trys iš eilės laisvos dienos – prabanga. Nesinorėjo jų iššvaistyti, tad sutarėm su Chun važiuoti į Lugang miestelį. Tik ar tikrai važiuosim, nebuvo aišku iki pat galo. Ir dėl neprognozuojamo Chun užimtumo, ir dėl taifūno, grasinusio Taivanui šį savaitgalį… Bet pastarasis pasirodė lėtas, salą visu smarkumu pasieks tik ateinančią savaitę, o Chun laiko rado, tad viskas sutapo taip, kaip reikia – pradedant elektros darbais, baigiant taifūno trajektorija :)

Lugang yra miestelis vakarinėje pakrantėje. Jis vienas seniausių Taivane, garsėja savo gražiomis šventyklomis, jaukiomis gatvelėmis, nagingais amatininkais ir apskritai išlikusia senovine atmosfera. Anksčiau (t.y. prieš du-tris šimtus metų) jis buvo vienas svarbiausių uostų, vėliau savo ekonominės reikšmės neteko ir daug nebesiplėsdamas tarsi sustingo laike.

Nepaisant to, kad turizmas dabar Lugange yra labai svarbus, bet nei užsieniečių jame daug, nei turistų iš Kinijos… Kol kas palyginus ramiai galima pasibūti, be didelio turistinio šurmulio.

Kelionė iš Taipėjaus autobusu netrunka keturių valandų arba jas viršija – priklausomai nuo situacijos kelyje. Tad važiavom su nakvyne, nors Chun šiandien dėl savo reikalų turėjo grįžti vienu pirmųjų rytinių autobusų, o aš dar pasilikau pusdieniui.

Gana įžangų, laikas prie vaizdų :) Pirmiausiai norisi parodyti viešbučio šeimininkę ir kokiu transportu ji atvažiavo mūsų pasitikti: “Lipkit greičiau, dar ant saulės laukiat, taip karšta!“

Karšta buvo iš tiesų. Lugang labiau centrinėje dalyje, ne pietuose, bet saulė taip spigino, jog popietę atrodė, kad jėgų neliko visai, bet kaip tik tuo metu karštis jau šiek tiek atslūgo.

Šunys tai ten du buvo – važiuojam į viešbutį :)

Iš visų aplankytų šventyklų šiandien parodysiu tik vieną – labiausiai patikusią. Kažkuria prasme ji paprastesnė, mažiau visokių blizgučių ir tuo pačiu tik gražesnė bei labiau išsiskirianti iš kitų. Na, ir tikrai “senovinė“ :) Skirta budistų gailestingumo dievybei Guanyin.

Longshan šventykla bei jos fragmentai.

Ką čia paskaičius – šventyklos bibliotekėlė :)

Šie ryžiai, pasak Chun, ypatingesni. Galima jų pasiimti ir įdėti į gaminamus namuose.

Vienas iš Lugango išskirtinių bruožų – vyno talpyklų naudojimas sienose, apjuosiančiose namus. Kaip sakė viešbučio šeimininkė, anksčiau tai buvo turto ženklas, tad kas galėdavo sau leisti, tas nevengdavo jomis pasipuikuoti.

Dar prieš važiuodamas skaičiau, jog Lugange gyvena žymus žibintų dailinimo meistras, gal net pats garsiausias Taivane. Žinojau jo parduotuvės adresą…

Toliau už žibintų sėdėjo ir pats meistras – Wu Dun-hou. Taip smagu buvo jį pamatyti :)

Jam jau daugiau kaip 90 metų, bet mus džiugiai sutiko, leido nufotografuoti, o paskui nutrepsėjo iki stalo ir atnešė lankstinuką apie tradicinius amatus Lugange – tokio net viešbutyje nebuvo, nors ten jau susirinkau visą informaciją, kokia tik buvo :) Tik ne jis, žinoma, jau tvarko parduotuvę, gal sūnus – buvo kitas vyriškis.

Net Lady Gaga su juo fotografavosi, ką ten mano noras įamžinti :)

Štai tokie pirmieji įspūdžiai iš Lugango. Bus daugiau :)

Read Full Post »

Kontroversiškas banknotas

Yra Taivane dviejų nominalų banknotai, kurių beveik nepamatysi – 200 ir 2000 NT dolerių. Sunku pasakyti dėl ko taip, nors egzistuoja savos sąmokslo teorijos.

Kaip ten bebūtų, vienas iš jų neseniai pateko į mano rankas – 200 NT dolerių :)

Jeigu gerai pamenu, gal net pirmą kartą būnant Taivane. Kas keisčiausia, net nepastebėjau kada – vieną kartą atsidariau piniginę ir buvo. Matyt, su grąža papuolė.

Ant 200 NT dolerių banknoto pavaizduotas Chiang Kai-shekas – Taivane prieštaringai vertinamas karinis lyderis, kurį viena iš dviejų pagrindinių politinių partijų laiko didvyriu, o kita – ne. Įvedant banknotus valdžioje buvo pastaroji, todėl sakoma, kad ji pasistengė, jog teoriškai Chiang Kai-shekas ant pinigų būtų, o praktiškai – ne.

Pvz., ant 100 NT dolerių kurpiūros – labiausiai naudojamos – pavaizduotas Sun Yat-senas, pirmasis Kinijos Respublikos prezidentas. Jis Taivane gerbiamas visų, todėl paplitimas jokių aistrų nekelia.

Dabar valdžioje partija, kuri į Chiang Kai-sheką žiūri palankiai, bet panašu, kad ji šio reikalo neeskaluoja ir nusistovėjusios padėties nekeičia.

Na, o kuo “prasikalto“ 2000 NT dolerių kupiūra, nežinau, ant jos pavaizduotas Žemės stebėjimo palydovas :) Gal tiesiog per stambi, nelabai yra poreikis.

Read Full Post »

Vaišės “geriesiems broliams“

Esu rašęs apie tokį laiką, kai dvasios iš savojo pasaulio ateina pas gyvuosius, tarsi “dvasių atostogos“. Būna jos kiekvienais metais septintą mėnesį pagal Mėnulio kalendorių. Skaičiuojant vakarietiškai, šiemet tai yra liepos 31 d. – rugpjūčio 28 d. laikotarpis. Tuo metu dvasioms ruošiamos aukos, kad jos galėtų pasisotinti ir apskritai būtų patenkintos, tuo pačiu užtikrindamos ramų bei saugų gyvenimą gyviesiems.

Pasakoju tai dėl to, kad šį pirmadienį vyko apeigos maniškiame fakultete. Pusę dviejų po pietų galiniame kieme susirinko visi tą dieną dirbantys. Buvo paruoštas nemenkas stalas su aukomis, vienas darbuotojas garsiai perskaitė, kokia įstaiga visa tai atlieka (įskaitant adresą), o visi kiti tuo metu jau buvo pasiruošę po uždegtą smilkalą.

Iš pradžių tris kartus nusilenkė dievybei Pudu.

Tada smilkalus surinko ir visą pluoštą padėjo ant stalo. Kelias minutes palaukė. Smilkalai įsidegė atvira liepsna – geras ženklas! Nieko blogo, jei ir neįsidega, bet dar geriau, jei taip nutinka.

Tuomet išdalino po naują uždegtą smilkalą. Vėl trys nusilenkimai – šį kartą dvasioms, kurias dar įprasta vadinti “geraisiais broliais“. Surinktus smilkalus jau ne be į krūvą dėjo, o susmaigstė į maistą. Tokiu būdu dvasios jį gali valgyti bei kitaip įsisavinti.

Smilkalai priekyje – po pirmųjų nusilenkimų, paskirstyti ant aukų – po antrųjų.

Vėliau maistas buvo išdalintas darbuotojams. Aš gavau kivį, dar stovi šaldytuve, suvalgysiu parašęs :)

Pirmoje nuotraukoje priekyje vyriškis melsvais marškiniais (į kairę nuo languoto) – maniškis darbo vadovas. Sakė, vaikystėje, kai gyveno neturtingai, šių apeigų labai laukdavo, nes reikšdavo, kad po to bus daug maisto.

Dvasių mėnesio apeigos yra pirmiausia skirtos toms dvasioms, kuriomis nėra kas pasirūpina. Paprastai tai žmonės, mirę toli nuo namų, nusižudę, nuskendę ar tiesiog neturintys palikuonių. Kadangi nėra kam atlikti reikalingų apeigų, jos gali būti alkanos, piktos. Kad tokios nebūtų, ruošiama daug vaišių.

“Geraisiais broliais“ dar vadinama dėl to, kad pirmieji atsikėlėliai iš Kinijos čia pasirodė XVII a. pradžioje. Jų gyvenimas buvo sunkus, ruošė šią žemę, kad būtų tinkama gyventi, o mirdavo dažniausiai toli nuo šeimos, nesant kam jų palaidoti. Kad tapę neramiomis dvasiomis jie netrukdytų gyvųjų, pastarieji ir stengiasi jais pasirūpinti.

Dvasioms aukojami popieriniai pinigai, palinksminti rengiami pasirodymai. Gaila, nepavyko nuvažiuoti į miestelį, garsėjantį dvasių mėnesio renginiais. Tik prieš porą dieną radau lankstinuką su tikslia programa, beveik viskas jau pasibaigę.

Dvasių mėnesį taivaniečiai paprastai susilaiko nuo svarbių darbų, stengiasi būti atsargesni, nesimaudo atviruose vandenyse ir pan.

Šiandien gavosi vos ne dvasių mėnesio žinynas. Surašiau, ką jau buvau minėjęs kažkada anksčiau ir ką naujo sužinojau šiemet :)

Read Full Post »

Paveikslas atgijo!

Šiandien turėjo būti darbo diena, bet skubūs darbai pasiglemžė vakardienos laisvadienį, tad sutariau, jog nedirbsiu šiandien. Su Irena ėjom žiūrėti gan įstabaus dalyko, paveikslo lyg iš “Hario Poterio“ – su judančiais veikėjais :)

Originalas nutapytas XII a. Kinijoje, vadinasi “Prie upės Qingming šventės metu“. Kiti dailininkai vėliau sukūrė nemažai jo versijų, o judančią padarė Kinijos paviljonui pasaulinėje “Expo“ parodoje Šanchajuje.

Štai tas technikos stebuklas – dargi ne visas čia tilpo :)

Animuota versija yra 30 kartų didesnė už originalą. Pastarojo ilgis – daugiau kaip 5 metrai, aukštis nesiekia 25 cm.

Truputį pafilmavau – kupranugarių vilkstinė.

Net sutemsta ten :)

Tas pats vaizdas paveiksle.

Originale viskas labiau “susigrūdę“, o animacijoje veiksmas paskirstytas – kažkas ateina, nueina.

Labai gera idėja parodyti naktį – sutemos atrodė taip jaukiai ir gražiai.

Gyvenimas verda prie tilto – dar viena ištrauka.

Kadangi veiksmas vyksta prie upės, tai buvo ir ji atseit padaryta :)

Gaila, kad tik labai fragmentiškai viską galima parodyti… Įspūdį padarė didesnį nei tikėjausi. Nors trukmė tik keturios minutės ir viskas prasideda iš naujo, bet neatsibosta visai. Atrodo, atskiras pasaulėlis sukurtas, net hipnotizuoja – gali žiūrėti ir žiūrėti į tuos judančius žmogelius :) Dabar jau norisi, kad visi paveikslai tokie būtų :)

Read Full Post »

Older Posts »