Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 spalio

Šiandien man tinginystės diena ir negaliu atsimėgauti tokiu jos leidimo būdu :) Dar likęs nepapasakotas beveik visas Brunėjus, tad šiandien įdėsiu dalį nuotraukų.

Prisiklausius apie šį mažą sultonišką kraštą, atrodė, kad turtai ten pakelėj mėtysis. Nesimėtė, bet gausūs naftos ištekliai užtikrina tokius dalykus, kaip nemokamas švietimas, sveikatos apsauga, pensijos ir daugelį kitų privalumų, kuriais gali mėgautis vietos gyventojai.

Nustebino ten tvyrojusi ramybė ir tuštuma. Net perėjos su sankryžom atrodė kažkokios netikros – tokios, kokios būna mokomosiose vairavimo aikštelėse :) Čia pirma nuotrauka, daryta išėjus iš viešbučio.

Brunėjaus “Akropolis“ – vienas didžiausių, o gal ir didžiausias prekybos centras. Iš išorės architektūra pasirodė įdomi, savotiška, tik viduje iš esmės nesiskyrė nuo prekybos centrų kitose šalyse.

Vaizdas iš toliau. Kompleksas sudarytas iš kelių pastatų, po žeme jie susijungia į bendrą prekybinę erdvę.

Pačiam prekybos centre žmonių buvo, o lauke – lyg iššluota :)

Tolumoje matosi Omar Ali Saifuddien mečetė.

Pirmas praėjimas pro šalį – tuo metu dar ėjau į vieną muziejų.

Grįžęs jau vaikštinėjau iki soties. Prisidariau begalę nuotraukų, nors viduje fotografuoti negalima. Gerai, kad iš viso įleidžia ne musulmonus… Vaikščioti galima tik nutiestais kilimais – truputį link centro ir tada į kairę, nė žingsnio į šoną.

Vieta, kur prieš apeigas apsiplaunama.

Mečetės teritorijoje buvęs laivelis. Jo paskirties nežinau.

Planuodamas, kur spėsiu per vieną dieną apsilankyti, nelabai įsivaizdavau atstumų. Viskas buvo taip kompaktiška ir arti, kad į mečetę spėjau suvaikščioti tris kartus. Antrą kartą nuėjau pažiūrėti, kaip atrodys leidžiantis saulei.

Vos ne pasakų namelis :)

Čia – “Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų veiksmo vieta :)

Na, ir patraukiau dar kartą vakare.

Gražu ten bet kuriuo paros metu :)

Prieš važiuojant dar atrodė, kad viskas bus brangu. Buvau nusiteikęs gerti tik vandenį, Malaizijoje nusipirkau sausainių, jei atvykęs nieko neįpirkčiau, ir tokiu būdu jau jaučiausi pasiruošęs kelionei. O atvažiavęs paskui valgiau to prekybos centro restoranuose :) Kainos apskritai nedidelės, ypač vakarietiškų maisto produktų, kurie Taivane brangūs.

Pietums pasirinkau malaizijietišką maistą. Kiek teko jo ragauti, ypatingas gerbėjas nesu, bet šiaip skanu.

Malaizijietiškas desertas. Patiko, truputį keistos konsistencijos.

Vakarienei ieškojau brunėjietiško patiekalo, apie kurį paskaičiau “Lonely Planet“. Niekur jo neturėjo, kol to paties prekybos centro vienam restorane pasiūlė paragauti kito Brunėjaus valgio – “roja“. Jautėsi neįprasti prieskoniai, labai skanu… Kaina – 8 Lt :)

Praeinant matyta kiniška šventykla, kuri, palyginus su esančiom Taivane, atrodė nelabai “tikra“.

Šokio treniruotė stadione. Mokytoja – užsienietė.

Dėl savo ramybės Brunėjaus sostinė daug kam gali pasirodyti nuobodi, pagal islamiškus parėdymus net alkoholio neparduoda. Bet užtat yra savo atmosfera, kurią irgi labai įdomu pajusti.

Tiek šiandien kelionių prisiminimų, dar laukia kaimelis ant vandens ir karališkų dovanų muziejus :)

Reklama

Read Full Post »

Daiktai pasakoja istoriją

Grįšiu į pirmadienį, kai su Irena lankėmės Dizaino ekspo parodoje. Toje pačioje, kur buvau su Juliana ir Veronika, tik sekmadienį ir dėl žmonių gausybės tuomet sunkiai sekėsi ką pamatyti.

Nemaža parodos dalis skirta pristatyti dizaino istoriją, tad galima prisižiūrėti visokių mielų senienų. Keletas pavyzdžių iš serijos “Pagaminta Taivane“. Štai “Super Astronaut Robot“ – kai jis eina, akys žybsi, kai sustoja, viršutinė dalis sukiojasi, o krūtinė atsiveria ir išlenda ginklas, kuris pradeda šaudyti. Truputį grėsmingai skambantis žaislas, pradėtas gaminti 1970 m.

“Muzikinė beždžionė“ gerietiškesnė. Jai gaminti – dėl žaliavų trūkumo tuo metu, t.y. devintajame dešimtmetyje – buvo naudojamos gėrimų skardinės ir kitos perdirbtos metalo atliekos.

Nors kilmės šalis – Taivanas, panašių daiktų ne vienas rastume savo namuose.

Tokios spalvos telefonų anksčiau Taivano gyventojai turėti negalėjo. Antraštė, deja, nepaaiškino kodėl.

Čia ne šlepetės, o fenomenas :) Jos yra tapę vos ne Taivano simboliu, kurį ir šiandien galima kasdien pamatyti gatvėje, nepaisant to, kad pradėtos gaminti prieš daugiau kaip 50 metų.

2006 m. sukurtas sūrio pyrago peilis. Būtų neatkreipęs dėmesio, jei ne tai, kad šią vasarą – baisiai susižavėjęs idėja ir funkcionalumu – jį nusipirko Chun :) Ir iki šiol dar nepanaudojo :)

Kūrybinis intarpas – parodoje buvusios budistinių motyvų šviesos instaliacijos.

Lietuviškos sĄšaukos :) Japonų menininko sukurtas plakatas.

Ir keletas tarptautinio dizaino pavyzdžių. “Volkswagen Beetle“ – rašė, kad tai ilgiausiai pasaulyje gamintas automobilis.

Dalis “Coca-Colos“ buteliuko evoliucijos.

1937 m. šis “Electrolux“ dulkių siurblio dizainas simbolizavo greitį. Dabar tikriausiai yra priešingai :)

“Kubiką-rubiką“, pasirodo, sugalvojo vengras. Jo pavardė, kaip ir galima numanyti, yra Rubik.

Šis “amžinasis kalendorius“ italo sukurtas 1967 m., bet ir dabar atrodo visai šiuolaikiškai.

Taigi ne visus daiktus reikia išmesti. Po kelių dešimtmečių jie gali tapti įdomiais eksponatais :)

Read Full Post »

Kiek kitokios vestuvės

Neišeina parašyti taip dažnai, kaip norėtųsi… Tai dėl darbų, tai dėl kitų reikalų vis vėlokai grįžtu. Gal šią savaitę bus laisvesni vakarai, bent jau nesu daug ko suplanavęs.

Pagrindinis įvykis – vakar pirmą kartą dalyvavau “tikrose“ taivanietiškose vestuvėse :) Pernai buvau pakviestas dano Soereno, bet tuomet – nors ir su kai kuriais tradiciniais elementais – šventimas labiau priminė tiesiog iškilmingesnę vakarienę. Vakar nemažas lietuvių būrys ėjom “baliavoti“ į Mindaugo ir Lailos vestuves.

Rinkomės dvyliktai valandai, pietums. Dovanoti vestuvių proga čia įprasta “raudonus vokelius“, t.y. pinigus. Iš savo pusės tradiciją kiek “palietuvinom“, kad būtų ir dovana – kvietimas apsilankyti karštosiose versmėse viename viešbutyje, kuris dar neseniai buvo uždaras, publika jame rinkdavosi tik pagal narių rekomendacijas. Net aiškios iškabos neturi, viešai nesireklamuoja ir apskritai laikomas “aukšto lygio“. Prie kvietimo pridėjom vokelį su aptirpusia suma.

Kiek pinigų nuo ko slepiasi vokeliuose, išsiaiškinama labai greitai. Vokeliai surenkami dar prieš įeinant į salę, atidaromi, pinigai suskaičiuojami ir sumos su dovanojančiųjų vardais įrašomos į sąsiuvinį.

Šis taivanietiškų vestuvių elementas vienas įdomiausių :) Žinoti, kas kiek dovanoja, gal ir nieko tokio, bet kai viskas daroma taip efektyviai ir prieš svečių akis, atrodo labai neįprastai :)

Salė, kurioje vyko pietūs. Svečių buvo daugiau kaip du šimtai, pagal taivanietiškus standartus tai yra “norma“.

Bendravimo tarp svečių mažai, visi sėdėjo prie savo stalų.

Netrumpas pietų meniu.

Valgiai ant stalo patiekiami bendrai, visi dedasi, kas kiek nori. Buvo skanu, patiekalai tikrai nekasdieniniai.

Jaunieji eina pro stalą. Čia – jau antra jaunosios suknelė. Pastarąją pietų metu būtina pakeisti kelis kartus :)

Dar vienas kadras išeinant, jaunieji išlydi svečius.

Neatsiejama vestuvių dalis – fotosesija. Ji daroma gerokai prieš vestuves (teko girdėti apie daromas likus metams iki vestuvių), o šventės metu jau galima pažiūrėti albumą, nuotraukas taip pat rodė ekranuose.

Rinkomės dvyliktą, pietūs prasidėjo pirmą, o prieš tris jau nurinkinėjo stalus. Taigi viskas įvyko gana greitai, bet ką ir sakyti, kad buvo įdomu – vestuvinių kultūrinių skirtumų nemažai :)

Read Full Post »

Gamtos prieglobsty

Vakar darbo reikalais kojas mirkiau karštosiose versmėse :) Tiksliau reikalų ten turėjo mano magistrinio darbo vadovas – fakulteto, kuriame dirbu, vykdantysis direktorius. Mane ir koleges Mei bei Meishan pasiėmė daugiau prasiblaškyti. Važiavom į Yangmingshan nacionalinį parką, esantį netoli Taipėjaus.

Vieta, kur lankėmės, yra arbatinė, restoranas, maudykla, nakvynės namai ir dar kažin kas viename. Vadovas konsultuoja juos verslo klausimais. Štai ir jis pats – anksčiau mokęsis taiči, bet, kaip sako, čia tik šiaip judesiai, vos ne jo sukurti ir tik primenantys taiči.

Gražu ten… Kadangi nacionalinis parkas, negalima kirsti medžių, viskas tarsi sulieta su gamta.

Vidus irgi rytietiškai minimalus.

Čia ne tualetai… :)

…o kojų mirkymo kabinos.

Mes trise buvom šiek tiek didesniam kambarėly, sienos dekoruotos akmenim. Vadovas tuo metu su vietos savininku maudėsi, kur lendama visu kūnu.

Teka tas karštųjų versmių vanduo nesustodamas. Iš vienos pusės, lyg gaila, kad taip “švaistoma“, o iš kitos – juk nesustabdysi ir nesutaupysi.

Paprastai panašios maudyklos vandenį turi pirkti iš valstybės, o čia versmė yra privačioje žemėje, tad “nemokamai“.

Keletas tos vietos kiniškų akcentų.

Smagu, kai taip paįvairinamas darbas, patiko vakar :)

Read Full Post »

Kadangi jau buvo toks pageidavimas, šiandien pradėsiu nuo senojo fotoaparato nuotraukos :) Vaizdas tik iš dalies atskleidžia jo sunkią būklę, nes, pvz., užsklanda, kurią atitraukus fotoaparatas įsijungia, išklypus tiek, jog vos prilietus aparatas iš karto išsijungia. Praktiškai niekam negaliu duoti, kad nufotografuotų – vos paima į rankas, tuoj jis visas ir susitraukia. Na, ir daugybė kitų niuansų, įskaitant kelių dienų “užsiožiavimus“, kai neįsijungia, o paskui staiga jokių problemų.

Tuo pačiu parodysiu ir naująjį :) Kartu nesudėjus, sunku įvertinti dydžius – šis daug mažesnis ir lengvesnis. Net keista rankose turėti, buvau įpratęs laikyti “plytą“ :)

Toliau visgi grįšiu prie nuotraukų, darytų senuoju. Noriu dar truputį parodyti Malaizijos. Sugrįžęs antrąją dieną, kaip tik pataikiau “ant“ sekmadieninio turgaus, vykstančio po viešbučio langais.

Ragavau tamarindų gėrimo – davė padegustuoti ir paskui nepirkau, nes pasirodė per saldu :) Pardavėjas sakė, kad kitaip neišeina, mažiau saldaus neperka vietiniai.

Buvo daug žolių gėrimų. Rašė, kad šis, pvz., padeda gydyti vėžį.

Pats pirkau kitokio, kur pardavėja buvo kinė ir galėjau daugiau pakalbėti. Sakė, jų žolės organiškos ir turi organizmą išvalantį poveikį. Lengvai rūgštus gėrimėlis.

Tuo pačiu pasakė, kas tai – “smirdančioji“ pupelė. Taip vadinama dėl savotiško skonio. Buvau matęs Kuala Lumpure, tada nežinojau, kas per dalykas.

Spalvota, spalvota…

Atrodo, kad jie iš tokių spalvų semiasi įkvėpimo darydami desertus :)

Ir gėrimų yra šaltibarščių spalvos :)

Filatelistų kampelis.

Iš išvaizdos primena tarakonus, bet ne jie, kitaip išsilakstytų iš neuždengtos dėžės. Ir dar garsą skleidė – lyg ciksėjimą.

Vakare mačiau durijų pardavėją. Įsitaisius tarp jų lyg valdovė ant sosto :)

Valgyti Kota Kinabalu buvo taip pat patogu, kaip Kuala Lumpure prieš kelis mėnesius – daug nebrangių indiškų valgyklų. Užsisakiau kažkada ragautą “murtabak“ – šį kartą stebėjau visą gaminimo procesą.

Mažą tešlos paplotėlį…

…skraidino tarp rankų tol…

…kol patapo štai tokio dydžio.

Prikimšo daržovių ir kepė. Šio vaizdo gal nebūčiau fotografavęs, bet jis pats man primygtinai rodė, kad tai padaryčiau – maždaug kitas gaminimo etapas :)

Na, o patiektas “murtabak“ atrodė taip…

Kitą kartą valgiau juoduliškos sriubos su kiniškų vaistų prieskoniu. Iš pradžių pasigailėjau, kad užsisakiau, bet paskui taip tiko ta šilta sriuba.

Antrosios dienos vakarą nusprendžiau išsiklausti, kas būtų vienas tradiciškiausių Sabah, tos Malaizijos valstijos, patiekalų. Rekomendavo keptus ryžius, kurie iš tiesų buvo savotiški ir nepanašūs į kokius kada valgytus.

Kai sakiau, kad ir gėrimo noriu tradicinio, aišku, atnešė tą rožinės spalvos :)

Daugiau galiu parodyti nebent porą vaizdų, susijusių su vietiniu transportu. Vaikai ten iškišę galvas pro atidarytas duris, kol tarpmiestinis autobusas lekia visu greičiu, kviečia keleivius. Turėtų ten ką veikti mūsų vaiko teisių apsaugos kontrolierės…

“Mikriukas“, prie kurio vienas keleivis papozavo labai “kieta“ poza :)

Pabaigai – sekmadieninio Kota Kinabalu turgaus ritmai. Patinka man ta muzikėlė, galiu kelis kartus iš eilės pasileisti… Smagaus klausymo! :)

Read Full Post »

Darbo dienos taip greitai bėga, visai nesusiruošiu parašyti… Šiandien – ilgai lauktas laisvadienis. Nors ir neanksti, bet vis tiek teko keltis su žadintuvu – kad nepavėluočiau į senųjų kambariokų susitikimą, t.y. su Juliana ir Veronika. Sename bute jau niekas nebegyvena, po rugpjūtį pasibaigusios metinės sutarties ir jos abi išsikraustė kitur.

Ėjom į gausiai reklamuojamą dizaino parodą. Vadina ją “ekspo“, bet čia patys taivaniečiai tą žodelį prisidėjo, kad gražiau skambėtų :) Nors ir nemaža, didžiųjų ekspo parodų masto nesiekia.

Pamatėm visai nedaug: vėluodami susirinkom, papietavom, o po to baisiai tingėjom stovėti eilėse, norint patekti į atskiras sales. Žmonių ten daugiau nei dizaino :)

Vyksta įdomioj vietoj – buvusiam cigarečių fabrike. Vienintelė salė, į kurią normaliai palaukėm, kol įleis – skirta tarptautiniam dizainui. Nežinau, sutapimas ar ne, bet buvo labai daug šviestuvų pavyzdžių.

Gal matosi, kad nuotraukos šiek tiek kitokios nei įprastai? Kitu fotoaparatu fotografuotos :) Gavau netikėtą dovaną, Chun šiemet nusprendė paišlaidauti… Net nelabai norėjosi priimti. Fotoaparatas šiaip paprastas ir palyginus nebrangus, bet vis tiek – “Sony DSC-W530“. Rankinių funkcijų minimaliai, galima daug negalvoti ir pyškinti :)

Kaip sakė, jam jau atrodė, kad man labai reikia naujo. Senasis (pirktas prieš 7 metus) iš tikrųjų atrodo baisiai… Baigia subyrėti, net “viduriai“ jau matosi. Bet dar fotografuoja, todėl ir naudojausi :) Paskaičiau apie dovaną internete – atsiliepimai iš esmės geri, nors fotoaparatas ne be trūkumų. Giria nuotraukų kokybę apskritai ir ypač naktį, o peikia “zoom’ą“ – pritraukus net tik truputį, kokybė pastebimai sumažėja.

Dar keli nuotraukų pavyzdžiai. Šiandien parodoje matytas balionų lankstytojas.

Pirmą kartą panaudojau, kai buvom susitikti su Valdu Adamkum. Ne visiems vienodai ta paskaita įdomi buvo :)

Restorane ant kalno, kur buvom su kolegom praėjusį penktadienį.

Iš susitikimo su lietuviais praeitą sekmadienį – gėlių šiltnamyje.

Pietūs Hsinchu mieste, kur važiavom pirmadienį darbo reikalais.

Ir ne tik darbo… :) Pajūris.

Dovana patinka, tikrai, kad gera atsinaujinti. O gimtadienio su Chun dar nešvenčiau, per daug jis užimtas, tik pažadėjau, kad bus vakarienė “prabangiam“ restorane :)

Read Full Post »

Taivanui – 100!

Taivaniečiai šiemet sulaukė apvalaus skaičiaus pagal savo “alternatyvią“ metų skaičiavimo sistemą – prieš šimtą metų buvo įkurta Kinijos Respublika. Spalio 10 d. yra minima “dvigubo dešimtuko“ šventė, Nacionalinė šventė, arba tiesiog – “Taivano gimtadienis“.

Pats jo ypatingiau neatšvenčiau, vakare vykusių fejerverkų nespėjau pamatyti dėl kelionės. Su dviem kolegėm važiavau į Hsinchu miestą, kur vyko studijų Anglijoje mugė, norėjom užmegzti kontaktų su tenykščiais universitetais. Tik tiek, kad tuo pačiu pasidarėm ir pramogą – papietavom prie žymios vietinės šventyklos, nuvažiavom prie pajūrio…

Taivano šimtmetį galiu pailiustruoti nebent darbe gautu suvenyru – padalino viena vyriausybinė organizacija, su kuria universitetas bendradarbiauja.

Smagu už taivaniečius, jie šia sukaktimi didžiuojasi! :)

Read Full Post »

Older Posts »