Nors šiandien pusę dienos pramiegojau, bet po pietų dar spėjau sukarti 7 400 kilometrų kelią. Tiesa, tik simboliškai – Šilko kelią. Nuėjau į parodą, kuri lyg grasinosi būti labiau skirta vaikams, bet šiaip labai patiko. O gal dėl to ir patiko, kad labiau vaikams :)
Viduryje – gyvi šilkverpiai, dešinėje – jų kokonai. Kiekvieną kokoną galima išvynioti į beveik kilometro ilgio siūlelį. Nors skamba nemažai, bet šilkiniam chalatui pasiūti reikia 2 500 šilkverpių prigaminto šilko.
Čia ne kokio nors laivo karkasas, o šilko audimo staklės :) Su jomis išausdavo sudėtingų raštų įvairiaspalvius audinius.
Panašius į šiuos – tai Tang dinastijos laikų (618 – 907 m.) šilko raštai.
Apie Kinijos dinastijas išmanau labai mažai, bet kažkada įstrigo Tang dinastijos laikų statutėlės ir nuo to laiko jau nesimaišo, kad čia jų stilius. Vienas iš pavyzdžių – moteriškė, vilkinti šilkinį chalatą.
Tas pats koloritas – muzikantų trupė ant kupranugario.
Parodoje pristatomi keturi Šilko kelio miestai – Sianas, Turfanas, Samarkandas ir Bagdadas. Atvykus į Turfaną laukdavo didžiulis turgus, o jame – įvairios gėrybės.
Plunksnos ir kailiai.
Riešutai ir grūdai.
Vaisiai ir daržovės.
Prieskoniai.
Audiniai.
Statinių su aliejais kampelis. Buvo galima pauostyti skirtingų rūšių.
Statulėlė padaryta Kinijoje, bet barzda ir aprangos stilius rodo, kad vaizduojamas kupranugarių vadeliotojas yra vakarietis.
Žalvarinis kupranugarių varpelis.
Kalbant apie kupranugarius, jie, keliaudami Šilko keliu, galėdavo panešti daugiau kaip 130 kilogramų svorį ir išbūti negėrę daugiau kaip dvi savaites.
Šiandien šilkinių istorijų tiek, bet iš parodos dar ne viskas :)
O kiek sėkminga tavoji šilko kelionė – savas prekes pardavei, išsvajotas įsigijai? ;)
Man labai gerai pavyko :) Savo lietuvišką šokoladą išmainiau į taivanietišką košę su žuvimi :) T.y. buvau aplankyti savo “draugo“ košininko, kur netoli seno buto dirba. Jis, man atrodo, jau niekada iš manęs neims pinigų už savo košes, todėl važiuodamas vis stengiuosi ką nors nusinešti :)