Sudėsiu, ko nespėjau vakar. Likusioje parodos dalyje buvo visko po truputį.
Vienas dominuojančių motyvų Dunhuang urvų piešiniuose – “apsaros” arba “dangiškosios mergelės”.
Pamatyti šias antgamtines būtybes galima daugelio budistinės kultūros šalių mene, ypač Pietryčių Azijoje. Parodoje buvo parodyta, kaip keitėsi dangiškųjų mergelių vaizdavimas Kinijoje, keičiantis dinastijoms.
Įspūdingiausios tikriausiai priklauso Tang dinastijos laikams, kai žmonės grožyje vertino apkūnumą. Antsvoris tais laikais skraidyti netrukdė :)
Trimatė projekcija, vaizduojanti budistinę dievybę Avalokitešvarą.
Piešiniai buvo ne atsitiktiniai menininkų ar vienuolių fantazijos vaisiai, o sistemingai atpasakotos budistinės istorijos, todėl, kaip rašė, žiūrėjimas į šiuos piešinius prilygsta budistinių raštų studijavimui.
Urvų viršuje piešė “kesonus” (nežinau, kaip versti, angliškai caisson) – architektūrinį elementą, taip pat matomą ant lubų šventyklose ar rūmuose.
Kito “kesono” detalė.
Priešingai nei priklauso – ornamentas ant grindų, ne lubų.
Prie išėjimo buvo dar viena graži optinė apgaulė – statula, keičianti rankų padėtį. Kiekviena jų turi savo prasmę, bet nenusifotografavau paaiškinimo ir dabar jau neatsimenu. Atrodė lyg ta statula iš tikrųjų judėtų…
Na, ką… Mano atostogos į pabaigą. Jeigu rytoj dar spėsiu kur nors nueiti, tai spėsiu :)
Idomus atostoginiai dalykai. Savaite per greit praleke. O tie budistiniai “komiksai” – nepaprasto grozio.