Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2012 balandžio

Jonvabalių naktis

Šiandien vakare su Chun važiavom į užmiestyje esančią “fermą“. Išvykos tikslas – jonvabaliai :)

Pažodžiui išvertus “fermomis“ čia vadinamos poilsį gamtoje siūlančios įstaigos. Ten galima stovyklauti, nakvoti nameliuose, žaisti lauko žaidimus ir t.t. Paprastai stengiamasi pasiūlyti kuo įvairesnių formų laisvalaikį. Be to, dažnai jose būna auginama kas nors, ką geriausiai leidžia tos vietos sąlygos – arbata, persikai ar braškės.

Prieš savaitę, kai grįžinėjom iš karštųjų versmių Wulai, pamatėm iškabą, jog renkamos grupės eiti stebėti jonvabalių. Dabar pats metas tą daryti – balandžio-gegužės mėnesiai. Keisčiausia tai, kad tam laiko atrado ir Chun :)

Atvykti reikėjo penktą po pietų. Pirmoji valanda buvo “laisvas laikas“, kai galėjom vaikščioti, dairytis ir valgyti arbatinius ledus.

Mūsų lankytos vietos specializacija – arbatos auginimas.

Arbatos rinkėjo atributai – krepšiai…

…ir skrybėlės.

Antroji valanda buvo iš serijos “pasidaryk pats“, o jei tiksliau – “nuspalvink jonvabalį“ :)

Tuo metu pasakojo apie jonvabalius, bet buvau tiek įsitraukęs į spalvinimo procesą, kad nelabai ką girdėjau.

Džiūsta rezultatas po beveik valandos triūso… Mano – kairėje, Chun – dešinėje. Labai nekritikuokit šito “meno“ :)

Trečiąją valandą, kai jau sutemo, išsiruošėm žiūrėti jonvabalių. Juos parodyti, deja, sunkiausia, vaikščiojom beveik visiškoj tamsoj. Užtat pamatyti nebuvo sunku – blykčiojo ir toli, ir arti, o kai kurie net į žmones skrido…

Atseit pafilmavau… Akyli stebėtojai juodame fone įžvelgs keletą žybsnių. Ten ir bus jonvabaliai :)

Sakoma, jog geriausia vieta stebėti jonvabaliams yra Taivano viduryje. Bet, kaip pirmam kartui, įdomu buvo ir “fermoje“, iki kurios autobusu tereikėjo pavažiuoti 15 min :)

Reklama

Read Full Post »

Ką dėdė Chun nufilmavo

Taisau straipsnį ir maniau, kad šiandien jau nieko neparašysiu… Bet Chun, prieš eidamas miegoti, parodė brolio dvynukes, švenčiančias trečiąjį gimtadienį. Tai priverčiau atsiųsti failą ir išgavau leidimą jį viešinti – štai tokia šiandienos įrašo kilmė :)

Dvynukių vardai – Yiyeng ir Yitsen. Tikrasis gimtadienis rytoj, taigi dar nevėlu sveikinti :)

Viskas, einu toliau straipsnintis :)

Read Full Post »

Wusheng, Ciyou, Guangfu

Šiandien pagrindinis įvykis buvo pyragų valgymas popietę su Edita, Irena ir Kristina. Susitikom Tianmu, rajone, kur seniau gyvenau. Pyragai buvo skanūs, prieš valgydamas norėjau nufotografuoti, bet… pamiršau :)

Grįžęs toliau taisiau straipsnį, kurį davė Viviya. Labai norėčiau kitą savaitę užbaigti. Artimiausias dienas prie jo teks daugiau pasėdėti, kad nenusitemptų iki išvažiavimo.

Keletas nuotraukų iš šventyklų Xinzhuang “senojoje gatvėje“. Buvau trijose, garsesnė liko neaplankyta tik viena.

Iš nematytų dalykų… Nežinau, kas čia susmaigstyta į skardines su ryžiais.

Tokių papuoštų lazdų pasieniuose lyg ir nepamenu, kad būčiau matęs.

Tų pačių būgnų meistrų, pas kuriuos tą dieną buvau :)

Irenos vyras kilęs iš Xinzhuang rajono. Namai buvo netoli “senosios gatvės“, daug vaikystės prisiminimų… Va, apsilankyti ten kartu su juo būtų tikrai įdomu :)

Read Full Post »

Išleistas!

Šis penktadienio vakaras jau prieš savaitę buvo rezervuotas vakarienei su kolegom. “A la“ mano išleistuvės :)

Iš karto buvo nuspręsta, kad valgysim, aišku, taivanietiškus valgius. Čia taivanietiško tipo užeiga, kur žemi stalai, mažos kėdutės, visi susigrūdę, triukšminga… Kitaip tariant, smagu :)

Fotografas – Majau, fotoaparatas taip pat jo.

Na, ką… Išleido… Truputį gaila ir liūdna tuo pačiu :)

Read Full Post »

Devyni amatai

Vakar, pasiekęs Xinzhuang “senąją gatvę“, iš pradžių pasukau į neturistinę jos dalį, kur gyvenimas teka ramesne vaga. Verslininkų ir ten netrūksta, tik jie labiau orientuojasi į vietinę, ne savaitgalinę, pramogų ieškančią publiką.

Pirma, ką pamačiau – nelabai tvarkingą ūkinių prekių parduotuvę.

Įvairių daiktų taisykla.

Tuo metu, kai ėjau pro šalį, taisė ventiliatorių.

Nežinau, ar dar tokiais drabužiais beprekiauja, bet manekenės akį patraukė :)

Buvo ir geriau atrodančių drabužių prekeivių – kostiumų parduotuvė.

Pirmiau išgirdau, o ne pamačiau prekių margumyne :)

Sojų varškės (tofu) parduotuvė. Turėjo jos pagamintos dviem būdais. Pirmasis – tokiais gabaliukais.

Juos reikia virti.

Vieną gabaliuką davė, pavaišino. Kai jau atvėso ir galėjau valgyti, pirmas kąsnis patiko, antras pasirodė savotiškas, o toliau skanumas tik mažėjo… Keisto skonio, kokio dar nebuvau valgęs. Šiek tiek net priminė “dvokiantį tofu“.

Antrojo pagaminimo būdo nebuvau matęs ar girdėjęs – tokie plokštainiai.

Gražūs kubilai vis dar toje pačioje tofu parduotuvėje.

Kalvė, įkurta lygiai prieš 99 metus.

Daugiau jų produkcijos…

…kurios dalis – tikra mėsininkų (ir žudikų-maniakų) svajonė.

Ilgai užsibūti negalėjau, nes trys taksai (vienas už nugaros) skalijo taip, jog su šeimininko žmona vis tiek nebuvo įmanoma susikalbėti :)

Dėmesį atkreipęs namukas.

Na, štai… Priėjome pagrindinę “senosios gatvės“ dalį.

Joje prekeiviai buvo ne tokie įdomūs, panašesni į matomus kitose pagrindinėse miestelių gatvėse ar naktiniuose turgeliuose.

Nusipirkau šių bandelių. Sakė, vietinis Xinzhuango produktas. Kai parodžiau, nebuvo girdėję nei Mei, nei Majau, nei Chun :)

Dar praeidamas mačiau daug kaulų. Džiovina ar vėdina… Pasak Chun, iš jų galima virti sriubą.

Iš vakarykštės išvykos beliko parodyti tik tai, dėl ko paaiškėtų, kodėl tą gatvę dar vadina “šventyklų gatve“ :)

Read Full Post »

Būgnų meistrai

Po dviejų ramesnių dienų šiandieną praleidau aktyviai. Prieš pietus privačiai mokiau anglų kalbos (tą pačią mokinę, kur kažkada Viviya priprašė pamokyti), papietavęs važiavau deklaruoti praeitų metų pajamų, tyrinėjau nebūtą rajoną ir galiausiai vakare pasimačiau su Mei ir Majau.

Dėl mokesčių žinojau, kad už praeitus metus nieko nesusigrąžinsiu. Taivane tokia tvarka – pirmą pusę metų užsieniečiams nuskaičiuoja didelius mokesčius ir kitais metais juos galima susigrąžinti. Antrą metų pusę mokesčiai simboliniai, nieko negrąžina. Kadangi pernai oficialiai pradėjau dirbti rudenį, šiandien grąžintinos sumos langelyje įpaišė nulį.

Užtat duomenų bazėje pamatė mano užpernai gautas pajamas už dvi praktikos dienas vasarą. Tai, sako, reikia pildyti deklaraciją ir už 2010 metus, grąžins dvidešimt kelis litus :)

Eilinį kartą reikalus bandžiau derinti su pramogom. Galvojau, kur čia pavažiavus tolyn nuo mokesčių inspekcijos, kad būtų nauja bei įdomu, ir prisiminiau Xinzhuang rajoną. Iki šiol jokie reikalai nebuvo į jį nuvedę…

Viena garsiausių Xinzhuang lankytinų vietų – “senoji gatvė“ (kaip ir daugelyje miestelių bei senesnių rajonų), dar vadinama “šventyklų gatve“. Patiko, kad ilga ir neturistinėje dalyje tikrai turi senoviškumo atmosferos.

Yra ten visokių savo amato meistrų. Šiandien trumpai apie vienus iš jų – “būgnininkus“ :)

Istoriškai paklausa šiam muzikos intrumentui Xinzhuange atsirado dėl šventyklų gausos, o su laiku dirbtuvės tapo žinomos toli už savo rajono ribų. Būgnus dabar jie gamina tiek šventykloms iš viso Taivano, tiek užsakovams iš Japonijos, Korėjos bei kitų šalių.

Pasitaikė draugiškas ir geras šeimininkas. Man atėjus, kaip tik lygino būgno odą.

Pasirodo, jie ten vos ne būgnų muziejų turi. Atrakino, uždegė šviesas ir paliko. Sako, tik pasakyk, kai išeisi…

Šiam būgnui jau septyniasdešimt metų, o skamba – puikiai. Palygino su kitu, kur prasčiau pagamintas ir paveiktas drėgmės. Duslus, beveik jokio garso…

Būgnai kaip kėdutės.

Dirbtuvių ženklas.

Bevaikščiodamas po šventyklas, mačiau du būgnus – daug spėlioti nereikia, kur jie buvo pagaminti :)

Read Full Post »

Nedidelė investicija

Šiandien prabuvau namuose, besitvarkydamas smulkius reikalus, tad grįžtu prie vakardienos, kai lankėmės Hongludi šventykloje, skirtoje Žemės dievui. Jam skirtų šventyklų yra daug, bet vakarykštė išsiskiria dydžiu ir populiarumu, nes turi kai ką, kas būdinga tik jai.

Prašom susipažinti – čia ir yra Žemės dievas :)

Šventykla ant kalno šlaito, tad dar reikia gerokai pakopti, norint ją pasiekti. Vaizdas belipant atsigręžus atgal.

Viviya sakė, kad šventyklų ypač daug kalnuotose vietovėse dėl to, kad ten gyvenimas pavojingesnis – dėl liūčių, nuošliaužų ir panašių gamtinių nelaimių.

Atrodo, lyg būtų užsnūdęs :)

Varinė Žemės dievo skulptūra, prie kurios rikiuojasi eilutė, kad galėtų paglostyti. Tai viena iš dviejų vietų, kur įmetama didesnio nominalo moneta ir pasiimama mažesnio. Tikima, kad taip galima praturtėti.

Čia monetą galima tik įmesti, nėra mainų. Tokios formos anksčiau būdavo kiniški pinigai, išlieti iš aukso ar sidabro.

Antra vieta, kur “nenaudingu“ principu keičiamos monetos. Prie jos eilė buvo didžiausia.

Mainiau ir aš – dvi 10 dolerių monetas į 1 dolerio :) Dabar jos nusipirktame raudoname voke, kuriame įdėta džiovintų medžio lapų, ryžių ir druskos, taip pat lapelis su užrašu, linkinčiu praturtėti.

Remontuojama šventyklos dalis.

Balandžiai kieme.

Matyti, kad nebailūs :)

Nusileidę pataikėm išgirsti, kaip groja šiuo “būgnamobiliu“.

Įrašyti spėjau tik truputį :)

Diena praėjo labai smagiai… Tikiuosi, su Viviya ir jos mama pramogavau ne paskutinį kartą. Jos žino begales įdomių vietų, beklausant tik kyla apetitas :)

Read Full Post »

Older Posts »