Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2012 liepos

Diena su +

Šiandien vidurdienį susitikom keturiese: Aurelijus, atvažiavęs iš Kaohsiungo, Edita, leidžianti jau paskutinę dieną Taivane, Kristina (ne paskutinę dieną Taivane, bet savaitę) ir aš. Pietavom dėl prastų orų atšaukę planą eiti į Yangmingshan nacionalinį parką.

Viskas buvo lyg gerai, nors į popietę Edita vis labiau nerimo, kad reikia eiti arba į Yangmingshan, arba dar kur nors, nes kitaip diena praeis “be pliuso“. Pastarasis uždedamas tik ką nors pamačius, ką gero nuveikus ir pan.

Galų gale nusprendėm važiuoti į arčiau esantį Neihu rajoną ir pirštu dūrę į žemėlapį pasirinkom negirdėtą Jinmianshan pasivaikščiojimų trasą. Ten patraukėm kiek aptirpę, be Kristinos.

Iš pradžių takas ir aplinka atrodė gan “tradiciškai“, panašiai kaip daugelis kitų.

Priėję šventyklą, sutikom vietinį vaikščiotoją, kuris pasiūlė pagrįžti atgal ir tuomet kilti į viršų – ten, kur mes nėjom. Pasitarę sutikom. Miško taką greitai pakeitė akmenys ir šalia esanti įsikibti skirta virvė. Teko žiūrėti, kur einam, daug nesidairėm, kol neatsisukom ir nepamatėm… viso Taipėjaus :)

Tokio vaizdo nesitikėjom… Neatrodė, nei kad taip aukštai esam, nei kad tiek pasimatys.

Nors dar buvo ne viršūnė, vedliui pasakėm, jog liekam ilsėtis, grožėtis bei fotografuoti, ir jis stačiu taku patraukė tolyn.

Kiek vėliau pasiekę viršuje įrengtą pavėsinę ir sutikę savo pažįstamą, buvom paraginti dar kiek paeiti į šoną, kur laukė didžiuliai akmenys ir, aišku, gražūs vaizdai.

Poilsio akimirka tarp žemės ir dangaus :)

Vėjas ten didžiulis, apačioje tvyrojusios tvankumos neliko nė kvapo.

Pastogėje prisėdom užkąsti atsineštų užkandžių, kol negailestingai artėjanti tamsa privertė sukti atgal. Pradėjo lyti… Vienoje rankoje – skėtis, kitoje – virvė ir kabarojamės žemyn, bandydami nenusisukti sprandų. Edita pradėjo juoktis ir sako – “kaip smagu“ :)

Taip ir praėjo diena… Netikėtai aktyviai ir, pasak Editos, su dviem, trim, o gal net daugiau pliusų. Man dar labai įdomu, ką slepia tie kiti takai, į kuriuos pirštu nebedėm :)

Reklama

Read Full Post »

Pagirtini pusryčiai

Vakar Chun paklausė, ar nenorėčiau prisijungti šiandien ryte, kai susitiks su pažįstamu aptarti choro reikalų. Vieną kartą buvau taip ėjęs ir dabar sutikau iš esmės todėl… kad pusryčiaujama vėl bus “KFC“. Bet ne mėsainiai patraukė :)

“KFC“ pusryčiai yra vienas iš pavyzdžių, kai atsižvelgiama į vietinę rinką, ir dėl to čia tapę savotišku fenomenu, rytais sunku rasti vietą. Meniu – taivanietiško tipo košės, sluoksniuotos tešlos suvožtiniai, t.y. dalykai, kuriuos galima įsigyti tradicinėse pusryčių užeigose.

Štai maniškis rinkinukas. “Pepsi“ puodelyje – šaltas sojos pienas :)

Svarbiausia, jog tikrai skanu. Vieni skaniausių pusryčių, kokius čia yra tekę valgyti… Chun nuomonė taip pat labai gera. Už tai “KFC“ norisi pagirti, kad nebando piršti savų standartų, o prisiderina prie vietinių poreikių. Tiesa, likęs meniu neadaptuotas – mėsainiai, skrudintos bulvytės.

Tai, kad taivanietiško tipo pusryčius valgiau amerikietiško greito maisto restorane, dar ne viskas, pasirinkau “europinį“ suvožtinio įdarą :)

Read Full Post »

Mažylis Lin

Prieš mėnesį Taivano lietuvių bendruomenė pasipildė nauju nariu. Ne šiaip kokiu atvažiavėliu studijuoti su stipendija, o nauju visom prasmėm – Irenai ir jos vyrui taivaniečiui Suopinui gimė sūnelis. Šiandien su Kristina ir Edita važiavom lankyti Irenos namuose. Mama švyti, sūnelis daug miega, nors balsą parodo – žodžiu, viskas gerai :)

Labai gražus vardas – Vilius Lin. Taip dera ir skamba… Lin yra populiari pavardė Taivane (Chun taip pat yra Lin).

Pagal taivanietiškas tradicijas, kai kūdikiui sukanka mėnuo, tėvai kuo nors apdovanoja draugus ir gimines. Tai gali būti pyragas, sausainių rinkinys, bendradarbė darbe įteikė po pietų rinkinį su ypatingiau pagaminta vištiena. Šiandien visi gavom pyrago. Parašyta nuo ko…

Laukiu Chun grįžtant iš repeticijos, eisim valgyti.

Leisdamiesi nuo kalno, ant kurio gyvena Irenos šeimyna, sugalvojom išlipti prie Nacionalinio muziejaus ir pasivaikščioti šalia jo esančiame parkelyje. Vakaras, oras geras, nebe taip karšta… Štai ką ten pamatėm. Akis į akį su povu :)

Rašiau rašiau šį dienoraštį ir… ką tik parašiau 1000-ąjį įrašą. WordPress’as automatiškai rodo bendrą įrašų skaičių, tad nebuvo sunku pastebėti šią “sukaktį“ :)

Read Full Post »

Graži ta mūsų Lietuva…

Vakar susitikau su buvusia kolege Viviya aptarti straipsnių, o po to pasimačiau su Mei ir Majau. Kadangi po grįžimo tai buvo pirmas “didesnis“ išėjimas į miestą, iš namų išėjau beveik dviem valandom anksčiau – taip norėjosi pasivaikščioti…

Yra nuotraukų iš Lietuvos. Vilniaus dalį jau sukėliau į “Facebook’ą“, o šiandien atrinkinėjau iš likusių Lietuvos vietų – važiavom pas gimines, keliavom su tėčiu. Kai kurias parodysiu, bus atokvėpis nuo rytietiškų egzotikų :) Juo labiau, kad Lietuva tikrai labai graži, ypač vasarą…

Prano Sederevičiaus skulptūros Kudirkos Naumiestyje.

“Varžtinis“ vilkas Vilkaviškyje.

Tolumoje – Vilkaviškio katedra.

Medininkų pilis.

Vaizdas, atsiveriantis nuo aukščiausio kalno Lietuvoje (Aukštojas, 294 m). Oi, tai aukštybė… :)

Dieveniškių bažnyčia.

Norviliškių pilis.

Merkinės centre.

Merkinės piliakalnis.

Vaizdas nuo piliakalnio į miestelį.

Rašytojo Vinco Krėvės sodyba Subartonyse.

Velnio duobė Aukštadvaryje.

Lietuvos etnokosmologijos muziejus.

Pakilus į apžvalgos aikštelę.

Stelmužės ąžuolas.

Nedėkingu metu fotografuota Rokiškio bažnyčia.

Puntuko akmuo.

Anykščių bažnyčioje.

Girnos Arklio muziejuje.

Autorius parašė, ką norėjo pasakyti savo kūriniu.

“Šachmatininkas“ Panevėžyje.

Panevėžys, senvagė.

Biržuose – laiptai į valgyklą.

Pabiržės bažnyčia.

Pėsčiųjų bulvaras Šiauliuose vakarėjant.

Ch. Frenkelio vila Šiauliuose.

“Auksinis berniukas“. Irgi Šiauliai.

Kryžių kalnas.

Radviliškio bažnyčios varpinė.

Radviliškis – geležinkelių miestas.

Tai toks trumpas lietuviškas nukrypimas :)

Read Full Post »

Deliciosa paella

Gali kilti klausimas, ką veikiu, grįžęs į Taivaną… Ogi nieko įdomaus. Tik spėjau grįžti ir šeštadienį gavau buvusios kolegės Viviyos laišką su prašymu pakoreguoti straipsnį, kurį ji nori publikuoti moksliniame žurnale. Viską jau buvau sutvarkęs prieš išvažiuodamas, o dabar atėjo atsakymas iš redakcijos, kad straipsnį priims, tik dar reikia kai kurias korekcijas atlikti.

Kadangi nesinorėjo tempti, skyriau šiai užduočiai didžiąją dalį laiko paskutinėmis dienomis. Darbo ne taip mažai, bet darau ne už ačiū, gausiu kažkiek pinigėlių :) Tiesa, dar nepabaigęs straipsnio, kurį turiu parašyti pagal savo magistrinį. Šis darbas užsitęsė, nes mokslinių kolegų buvo įvardintas kaip “neskubus“. Na, bet ryt gal ir tą pabaigsiu :)

Sekmadienį su Chun buvom ispaniškame restorane. Žinojom jį seniai, bet kiek užeidavom (nerezervavę vietų, eidami pro šalį), visada būdavo sausakišmas. Šis – ne mažiau kaip penktas – bandymas buvo sėkmingas.

Valgiau moliūgų sriubos su tikrai kietu džiūvėsėliu…

…ir “paellos“ su daržovėm. Pagrindinį patiekalą jau irgi buvau seniai nusprendęs, kokį valgysiu :)

Skanu, tik labai daug. Dalį “paellos“ teko susipakuoti ir, vakar nebuvus progos, ją subaigiau tik šiandien.

Be graikiškos, daugiau nesugalvoju jokios šalies virtuvės, kad jos restoranas būtų Taipėjuje ir dar nebūčiau ragavęs :)

Read Full Post »

Skrydis į Taipėjų penktadienį buvo po pietų, tad palikęs sunkųjį bagažą viešbutuke nuvažiavau į muziejų, skirtą vienam iš neabejotinų Korėjos simbolių – fermentuotoms daržovėms “kimči“. Muziejus nedidelis, tiko trumpai išvykai.

Įeinant iš abiejų pusių stovėjo po “jangseung’ą“, kokius anksčiau statydavo prie įvažiavimų į kaimus, kad žymėtų ribas ir baidytų demonus.

Šių paukštelių misija panaši – saugoti kaimą nuo visokių nelaimių ir tuo pačiu simbolizuoti žmonių troškimą gyventi taikoje, saugiai bei klestint.

Pagaliau priėjom iki “kimči“… Kad daržovės tinkamai fermentuotųsi ir ilgą laiką išlaikytų gerą skonį, jas reikia laikyti panašioje temperatūroje tiek žiemą, tiek vasarą. Karštu metu puodus su “kimči“ laikydavo šuliniuose arba upeliuose, o atšalus – užkasdavo į žemę.

Pirmą kartą “kimči“ buvo paminėti veikale, parašytame XI-XII a. sandūroje.

“Kimči“ tradiciškai raudonuoja nuo į juos dedamų čili pipirų, nors šventyklose ruošiamų daržovių skonis bus kiek švelnesnis, ten nededa svogūnų laiškų, česnako, poro. Taivane budistai vienuoliai šių prieskoninių daržovių taip pat nevartoja.

Gal kam plastikinio “kimči“? :)

Nesusigundžiusiems plastiku už poros žingsnių yra “tikra“ degustavimo zona.

Šiuolaikiškai “kimči“ laiko sudėtus į šaldytuvą.

Bet korėjiečiai nebūtų korėjiečiai, jei savo mylimiems “kimčiams“ nebūtų sukūrę specialaus šaldytuvo. Pirmasis modelis pasaulį išvydo dar 1995 m., o čia, reikia manyti, jau naujesnis.

Ieškantiems daugiau informacijos “kimči“ tema – visa skaitykla.

“Kimči“ iš tiesų yra korėjiečių “duona“. Kiek kartų bevalgiau, visada patiekdavo. Ir valgyti galima, kiek telpa – indelį ištuštinus, jis papildomas. Nors įprasčiausias variantas – Pekino kopūstų, man skaniausia – ropės kubeliai.

Muziejuje buvo prirašyta daugybė naudingų savybių, kuriomis pasižymi “kimči“, bet esmę galima apibūdinti viena ten perskaityta fraze – “ateities maistas“ :)

Read Full Post »

Kadangi antras vizitas į Seulą buvo trumpas, reikėjo gerai pasukti galvą, kam skirti laiko. Skaičiau, skaičiau apie visokius objektus ir atkreipė dėmesį Karo memorialas, kitaip tariant, muziejus, skirtas pristatyti Korėjos karinę istoriją. Kai susitikom, Jinxue šį pasirinkimą palaimino ir kartu nuėjom.

Muziejus milžiniškas, tik nuotraukų mažai… Dėl to taip, kad vaikščiodami nuolat kalbėjom, buvo nepatogu pleškinti. Be to, kalbėtis patiko, daug pripasakojo, nereikėjo net užrašų skaityti.

Čia maketas laivo, kurį 2002 metais apšaudė Šiaurės Korėjos laivai. Buvo žuvusiųjų iš abiejų pusių.

Sakė, baisu turėti tokį kaimyną, kaip Šiaurės Korėja. Kai kažkas įvyksta (panašus atvejis buvo 1999 m.), pradeda galvoti, kad gal karas prasidėjo…

Lauko ekspozicijoje pilna įvairios technikos, galima apžiūrėti iš arti ar net patekti į vidų.

Neskubėdami perėjom ir visas vidines sales. Gilinantis ten būtų galima ne vieną dieną praleisti.

Kai išlipę iš metro norėjom pasitikslinti kryptį, Jinxue klausė pro šalį einančio kareivio. Sakė, kad tai patys draugiškiausi žmonės.

Po jau aprašytos vištienos sriubos su ženšeniu toliau vaikščiojom po miestą. Gaila, nelabai gerai matosi… Kairiau priekyje yra senasis Seulo savivaldybės pastatas, o iš karto už jo – naujasis. Pastarojo forma įdomi.

Pora įamžintų istorinių figūrų.

Upelis miesto centre, virš kurio anksčiau buvo nutiestas kelias. Vėliau jį nugriovė ir aplinką pritaikė miestelėnų poilsiui, dabar tai populiari pasivaikščiojimų vieta.

Įprastai vakarais ant upelio rodo lazerinius pasirodymus, bet dieną prieš tai praūžė galinga liūtis ir sugadino įrangą. Užklaustas pareigūnas sakė, kad būtent tą dieną šou nebus. Iš pradžių buvo gaila, o paskui pagalvojom, kad jei kasdien rodo, tai šitaip pataikyti, kai nevyksta, dar ypatingiau :)

Ant sienų matyti piešiniai.

Šį vaizdą užfiksavau Bukchon rajone, jo pakraštyje.

Pabaigai – futuristinis Seulo oro uosto koridorius.

Prieš važiuodamas į oro uostą, spėjau sulakstyti į vieną nediduką muziejų – apie jį ir belikę papasakoti :)

Read Full Post »

Older Posts »