Šiandien vidurdienį susitikom keturiese: Aurelijus, atvažiavęs iš Kaohsiungo, Edita, leidžianti jau paskutinę dieną Taivane, Kristina (ne paskutinę dieną Taivane, bet savaitę) ir aš. Pietavom dėl prastų orų atšaukę planą eiti į Yangmingshan nacionalinį parką.
Viskas buvo lyg gerai, nors į popietę Edita vis labiau nerimo, kad reikia eiti arba į Yangmingshan, arba dar kur nors, nes kitaip diena praeis “be pliuso“. Pastarasis uždedamas tik ką nors pamačius, ką gero nuveikus ir pan.
Galų gale nusprendėm važiuoti į arčiau esantį Neihu rajoną ir pirštu dūrę į žemėlapį pasirinkom negirdėtą Jinmianshan pasivaikščiojimų trasą. Ten patraukėm kiek aptirpę, be Kristinos.
Iš pradžių takas ir aplinka atrodė gan “tradiciškai“, panašiai kaip daugelis kitų.
Priėję šventyklą, sutikom vietinį vaikščiotoją, kuris pasiūlė pagrįžti atgal ir tuomet kilti į viršų – ten, kur mes nėjom. Pasitarę sutikom. Miško taką greitai pakeitė akmenys ir šalia esanti įsikibti skirta virvė. Teko žiūrėti, kur einam, daug nesidairėm, kol neatsisukom ir nepamatėm… viso Taipėjaus :)
Tokio vaizdo nesitikėjom… Neatrodė, nei kad taip aukštai esam, nei kad tiek pasimatys.
Nors dar buvo ne viršūnė, vedliui pasakėm, jog liekam ilsėtis, grožėtis bei fotografuoti, ir jis stačiu taku patraukė tolyn.
Kiek vėliau pasiekę viršuje įrengtą pavėsinę ir sutikę savo pažįstamą, buvom paraginti dar kiek paeiti į šoną, kur laukė didžiuliai akmenys ir, aišku, gražūs vaizdai.
Poilsio akimirka tarp žemės ir dangaus :)
Vėjas ten didžiulis, apačioje tvyrojusios tvankumos neliko nė kvapo.
Pastogėje prisėdom užkąsti atsineštų užkandžių, kol negailestingai artėjanti tamsa privertė sukti atgal. Pradėjo lyti… Vienoje rankoje – skėtis, kitoje – virvė ir kabarojamės žemyn, bandydami nenusisukti sprandų. Edita pradėjo juoktis ir sako – “kaip smagu“ :)
Taip ir praėjo diena… Netikėtai aktyviai ir, pasak Editos, su dviem, trim, o gal net daugiau pliusų. Man dar labai įdomu, ką slepia tie kiti takai, į kuriuos pirštu nebedėm :)
Apie Taivaną, Taipėjų ir t.t... :) 