Geležinis tikėjimas

Na, štai… Apsilankymas Maniloje prabėgo kaip sapnas (pusiau tikrąja to žodžio prasme). Toliau tęsiantis maišačiai tarp miego ir nemiego bei laikrodžiui tuoj mušant tris nakties, jau esu taipėjiniuose namuose. Malonus netikėtumas laukė oro uoste – naktinis autobuso reisas į maniškį rajoną. Nereikėjo važiuoti į stotį, o paskui taksi, tai sutaupė laiko ir pinigų.

Patiko ši išvyka labiau nei tikėjausi… Gal dėl to, kad atrodė šiek tiek neužtikrinta ir nedėjau per daug vilčių. Manila – ne komforto viršūnė daugeliu atžvilgių. Jei kur ir pasiekia aukštumas, tai transporto chaoso srityje. Išmetamųjų dujų turbūt prisikvėpavau už visus metus :) Bet tuo pačiu charakteringa ir įdomi, verta pakentėti kamščius bei kitus išbandymus, kurie kliūna, kai iš principo (ir dėl pinigų, ir šiaip) nesinori važiuoti taksi.

Prieš nulūžtant – toks tik paerzinti skirtas trumpas žvilgsnis į šiandien matytą objektą – San Sebastiano baziliką. Būtų gan eilinė bažnyčia, jei ne faktas, jog visa pastatyta iš plieno. Pabeldus sienos skamba… Atspari gaisrui ir žemiškiems drebėjimams!

Šiandien, beje, vaikščiojau ne vienas… Ryte išsiregistruojant iš nakvynės namų, paklausė, kur keliausiu toliau, ir pasakė, kad ten prie stalo sėdi svečias iš Taivano. Nuėjau pakalbėti, tai paskui kartu išėjom ir iki vakaro pravaikščiojom :)

Apie viską dar bus išsamiau, o kol kas nereikia būti dideliu pranašu, norint žinoti, kad ryte ir taip baisiai tingėsis keltis :)

Read Full Post »

Tiesiogiai iš Manilos

Pirmiausiai turbūt reikia pasakyti tai, kad pasiekiau ją sėkmingai :) Oro uoste buvau prieš keturias, pusę penkių sukirtau pietų vertus pusryčius, po pusės šešių pirmuoju autobusu pajudėjau į miestą, o prieš pusę septynių jau buvau vietoje ir kaip pavyzdingas turistas pradėjau programą :)

Diena ir naktis susimaišę… Devintą ryto buvo miego krizė, kai vienam informacijos centre prisėdau ant kėdės pasnausti. Išsibudinti pavyko tik po pusvalandžio. Tada toliau vaikščiojau, kol antrą pasiekiau viešbutuką. Po trijų priguliau “truputį pailsėti“… Atsibudau pusę aštuonių :) Dabar pusė dvylikos, grįžau iš miesto.

Manila tikrai įdomi ir savotiška, daug įspūdžių. Kol kas labiausiai turbūt įstrigo senoji miesto dalis, vadinama Intramuros, ir važinėjimaisi “džipniais“- vietinėm “mikrūškėm“. Jei reikėtų apibūdinti, kas yra “kolonijinė architektūra“, būtų sunku, bet vaikštant po Intramuros ir žiūrint į pastatus taip ir norisi sakyti – “jo, kolonijinė architektūra“ :)

O “džipniai“ – tai transporto priemonė, kurioje galima tik sėdėti ir galva vis tiek remiasi į lubas bei nėra tokio dalyko kaip “vietų nėra“. Yra tik neribotos žmonių galimybės susispausti :) Aišku, reikėtų nuotraukų, su jom viskas būtų įdomiau.

Eisiu praustis ir bandyt miegot. Rytoj tikiuosi dar pavaikščioti, skrydis tik vakare. Linkėjimai! Kitas įrašas jau vėl nebe iš Manilos nusimato :)

Read Full Post »

Važiuoju…

Pažiūrėjau, oro uosto puslapyje parašyta, kad skrydis turi vykti kaip numatyta. Maniloje turėčiau būti paryčiais, pusę keturių. Kamščiai ten prasideda penktą ryto, tai tikiuosi spėti nuvažiuoti į miestą iki jų :)

Taivaniečiai išgirdę keistai vertina šią kelionę, jų į Filipinus turbūt varu nenuvarytum. Nekoks šios šalies įvaizdis. Niekada neišgirsi, kad važiuotų ten atostogauti ar kitaip savo noru. Paskaičius internete patarimų iš tiesų netrūksta: ko saugotis oro uoste, ko saugotis važiuojant iš jo, kas tyko vaikštant mieste ir pan.

Tik neseniai pagalvojau, kad Taivane niekur neteko matyti filipinietiško restorano, nors šalis taip arti ir iš ten suvažiavusių darbininkų nemažai. Viena iš priežasčių turbūt irgi ta, kad taivaniečių šia virtuve dėl šalies reputacijos nesuviliosi.

Žiūrėsim… Gal viskas bus gerai :) Brūkštelsiu ir iš ten, jei bus galimybė :)

Read Full Post »

Filipinai iš reikalo

Šį kartą įvažiuodamas į Taivaną neturėjau užsieniečio pažymėjimo, o įvažiuojant kaip turistui reikia pateikti arba atgalinį bilietą, arba kitą bilietą, įrodantį, jog iš Taivano išvyksi dar nepasibaigus laikotarpiui, kiek leidžiama būti be vizos. Lietuviams tai yra 90 dienų.

Tokios įvažiavimo į Taivaną taisyklės ir to bilieto prašo ne atvykus, o ten, iš kur dar tik pateksi į Taipėjų, prieš sodinant į lėktuvą. Man šiuo atveju buvo Seulas. Neturint bilieto, kiltų problemų ir rizika, jog gali neišskristi. Kad taip nenutiktų, vasarą nusipirkau bilietus į Manilą, Filipinus. Tai vienas pigiausių variantų keliauti iš Taivano, dar buvo akcija…

Kelionė šį savaitgalį ir, kiek skaičiau apie Manilą, būtų įdomu pamatyti… Tik ar pavyks, tai jau priklauso nuo “supertaifūno“ Jelawat :) Šiuo metu artinasi prie Taivano, o rytoj turėtų paaiškėti, kiek pateisins savo “super“ statusą. Gali būti, jog nuslinks link Japonijos.

Skrydis pusę dviejų nakties… Jei dėl blogo oro nukeltų ilgesniam laikui, gal iš viso neapsimokės skristi, sekmadienį vakare jau reikėtų sukti atgalios :)

Read Full Post »

Dvokiantys Shenkeng turtai

Diena darbe praėjo taip, kaip tikriausiai ir buvo galima tikėtis – nemačius profesoriaus. Svarbiausia, kad žinau, ką veikti… Buvo minėjęs, jog galiu pradėti versti straipsnio įžangą, tai dabar ir darau.

Prieš kelias savaites pietavau su kursioke Shenkeng miestelyje, nesu sudėjęs tos dienos nuotraukų. Iš pirmo žvilgsnio Shenkeng panašus į daugelį kitų miestelių, jausmas lyg būtum provincijoje, bet centras su “Taipei 101“ priešaky nuo ten pasiekiamas neįprastai greitai – per 10-15 min. Gal todėl, skirtingai nei kiti panašaus dydžio miesteliai, Shenkeng gali pasigirti jame esančiais universitetu, įmonių biurais, net viešbučiu “Holiday Inn“.

Vienas iš senesnių pastatų, turi ir istorinę vertę. Galima užeiti į vidų, bet tik savaitgaliais.

Žvilgsnis nuo tilto.

Vaizdas nuo aukščiau, buvau užkopęs ant nedidelio kalno.

Dangus niaukėsi, buvo girdėti griaustinis, bet… taip ir nelijo.

Stogą virš galvos būčiau gavęs šioje ant kalno esančioje šventykloje. Lietui nesutrukdžius, ten sustojau tik atsikvėpti ir pasipildyti vandens atsargas.

Kryžkelė, kurioje tarsi reikėtų pagalvoti, kur eiti toliau, bet jau buvau iš anksto nusižiūrėjęs maršrutą į dešinę.

Ne itin išvaizdūs namai.

Kitoje jų pusėje – “senoji gatvė“, kuri, jeigu jau yra, kiekviename  miestelyje būna viena lankomiausių vietų.

Sakoma, jog Shenkeng turi keturis “turtus“. Du iš jų – “dvokiantis tofu“ ir bambukų ūgliai.

Nors priklauso nuo to, kaip padaryti, tie bambukų ūgliai man neretai irgi nekaip kvepia…

“Dvokiantis tofu“, supakuotas maišeliuose su aštria sriuba.

Trečiasis “turtas“ – arbata.

Ketvirtojo – “juodosios kiaulienos“ – nemačiau, nenufotografavau :)

Užtat valgiau “vienintelių šalyje“ sojų varškės ledų.

Skonis kaip ir visų kitų, iš tokio aparato prileidžiamų :) Negana to, net žaliosios arbatos ir vaniliniai ledai niekuo nesiskyrė vienas nuo kito. Nors apskritai buvo skanu, vien kritikuoti irgi nereikia…

Specializuotos pupelių parduotuvės pasiūla.

Ta diena buvo ypatinga dviem atžvilgiais. Pats “dvasių mėnesio“ vidurys, tad nukraunami aukų stalai – ypač gausūs.

Deginamų pinigų kiekiai taip pat didesni.

Kitas dalykas, kad tą dieną baigė remontuoti “senają gatvę“, “šenkenšėnai“ ruošėsi tai atšvęsti.

Dėliojami paskutiniai hieroglifai ant iškabų…

Ruošiami valgiai…

Dengiami stalai…

Laukiama televizijų…

“Ant baliaus“ nelikau, tad kaip praėjo šventė, nežinau :)

Atsisveikinant su Shenkeng, beveik neišvengiamas prasilenkimas su vienu iš jo simbolių – banjano medžiu, esančiu prie pat įėjimo į “senąją gatvę“.

Tikiuosi, kad tai ne pabaiga, dar grįšiu ten ir šiam pažintiniam turui bus pratęsimas :)

Read Full Post »