Beždžionė, ne beždžionė, vėl beždžionė

Dar likę keletas nuotraukų iš tos išvykos, kur prieš porą savaičių važiavau su buvusiom kolegėm.

Mūsų kelionės tikslas buvo Pingxi miestelis, jo kalnuotos vietovės. Vaizdas perone atvykus traukiniu.

Pirmą kartą Pingxi lankiausi, kai su Vaidžiu važiavom į Dangaus žibintų šventę. Antrą kartą – atlikdamas praktiką, kai reikėjo lydėti studentus. Tuomet irgi leido žibintus. Jie – šio miestelio “vizitinė kortelė“.

Net kolegės negalėjo pasakyti, kas čia ir kas su juo daroma.

Jei tiksliai nežinočiau, šį vaizdą būtų galima sumaišyti su dar keliais miesteliais – tokie jie kartais panašūs.

Dabar – į Houtong, kuriame lankėmės grįždami. Trys šio miestelio simboliai – katė, angliakasys ir beždžionė.

Kodėl katė, jau aišku iš ankstesnio įrašo. Angliakasys dėl to, kad miestelyje ilgą laiką buvo išgaunama anglis. Na, o beždžionė susijusi su pavadinimu.

“Houtong“ (猴洞) reiškia “beždžionių urvą“. Taip miestelis buvo pavadintas – nieko nuostabaus – dėl ten kažkada buvusio urvo, kuriame gyveno beždžionės. Vietos gyventojai, duoną užsidirbdami iš anglių kasybos, nusprendė, kad rašmuo “tong“ (洞) jiems nesėkmingas, nes tie trys brūkšneliai kairėje – hieroglifo “raktas“, kuris reiškia “vandenį“, angliakasiams pavandenijusių urvų nereikia. Ir pakeitė tą rašmenį į kitą “tong“ (硐), kuris taip pat reiškia “urvą“, tik šio hieroglifo “raktas“ – “akmuo“.

Tuomet Taivano valdžia nusprendė, kad “hou“ (猴), reiškiantis “beždžionę“, skamba “neestetiškai“ ir pakeitė į kitą “hou“ (侯), kurio prasmė – “didikas“. Praėjus dar keliasdešimčiai metų, miestelio bendruomė pradėjo pasisakyti už originaliojo “hou“ (猴) sugrąžinimą. Valdžia nesipriešino ir pavadinimas buvo pakeistas vėl. Tik “tong“ liko su “akmeniu“… Nors anglių ten seniai nebeišgauna, “vanduo“ tikriausiai vis dar nevilioja :)

Pavadinimų painiava atsispindi ir geležinkelio stoties iškabose.

Šis tiltas – charakteringa Houtong kraštovaizdžio dalis, juo anksčiau transportuodavo anglis.

Kažkada buvo tikri įrengimai, o dabar – eksponatai.

Daržovės atvažiavo.

Ryškialapis augalas.

Žvaigždė :)

Rašydamas šį įrašą, pagaliau buvau priverstas išsiaiškinti dėl pavadinimo, nes iki šiol niekaip nesuprasdavau, kodėl vienur rašo vienaip, kitur kitaip :)

Read Full Post »

Skiriama visiems šiuo metu dirbantiems

Kaip žinia, neatsiejama kiekvienos darbo dienos dalis yra pažiūrėti internete ką nors, kas visai nesusiję su darbu… Šiandien studentai parodė filmuką iš tos serijos, kur labai tinka pašvaistyti laiką, o paskui dar persiųsti nuorodą, kad ir kiti tai padarytų :)

Vaikinas pasitikslina, ar yra garsas. Mergina atsako, kad taip. Ji kiek nustebusi, koks tuščias biuras. Vaikinas sako, jog visi išėję valgyti, o jis turi rašyti ataskaitą. Mergina užjaučia… Klausia, ar pasiilgo jos. Vaikina tikina, jog taip, kol sušunka… “Tarakonas!“. Toliau reikia pažiūrėti :)

Trys vaikinai, kurie matosi nukritus uždangai, žaidžia “mahjong“ žaidimą. Jis visuomet žaidžiamas keturiese, tad aišku, kas tas trūkstamas žaidėjas.

Net nesvarbu, kiek tai tikra… Filmuko peržiūrų jau daugiau kaip 1,2 mln. :)

Read Full Post »

Subalansuota katėms (bet tinka ne tik joms)

Rašiau, kaip sekmadienį prieš dvi savaites su ano darbo kolegėm kopinėjom po kalnus. Tą dieną grįždami užsukom į Houtong miestelį. Prieš kelerius metus jis buvo niekam nežinomas, o dabar per mėnesį sulaukia kelių dešimčių tūkstančių lankytojų. Stebuklingai išgarsėti jam padėjo benamės katės.

Gandas apie miestelį, kuriame kelios šeimos prižiūri maždaug šimtą benamių kačių, pasklido internetu ir pamažu žmonės pradėjo užsukti pasižiūrėti. Tas namų kvartalas jau turi ir “oficialų“ pavadinimą – Kačių kaimas. Kadangi Houtong yra dėkingoje vietoje, pro jį eina geležinkelio linija, ties kuria išsidėstę kiti turistiniai miesteliai, tai srautus ten pritraukti nesunku. Mes ir labai patogiai pakeliui išlipom.

Kačių ten turbūt daugiau nei žmonių ir pamatyti jas nėra sudėtinga. Fotografų taip pat nebijo, akivaizdžiai pripratę :)

Kolegės mano fotoaparatu taikliai užfiksuotas žvilgsnis.

Prašalaitis, kitaip nepavadinsi…

Šunų buvo ir daugiau. Katės juos sėkmingai ignoruoja, o pastarieji irgi labai nekelia balso. Žodžiu, abipusiškai sugyvena.

Šalia gyvųjų murksių –  pieštinės…

…bei keramikinės – tos, kur turtus šaukia.

Buvo net mėgstančių alutį.

Kartu – tikra ir netikra.

“Sukatinti“ kelio ženklai, raginantys mažinti greitį.

Čia mes su Ruru apsimetam, jog važiuojam kačių traukinuku :)

Houtong yra pavyzdys, kaip beveik iš nieko galima padaryti didžiausią turistinę įdomybę. Galėtų ir mūsų miesteliai pasimokyti panašių rinkodarinių triukų :)

Read Full Post »

Darbas mokslo labui

Ši savaitė buvo darbinga. Gavau skubiai išversti tekstą iš kinų kalbos į anglų, tai ir namuose šiek tiek pasėdėjau. Vertimai sukelia dvejopas emocijas – stresą, o tuo pačiu tai tikrai ne pačios nemėgstamiausios užduotys.

Stresas dėl rašytinės kinų kalbos, kuri tiek skiriasi nuo šnekamosios, jog kartais nesuprantu, apie ką rašo – kur daiktavardis, o kur veiksmažodis, jau įvyko tas dalykas ar dar tik įvyks. Sakinius, užimančius visą ar pusę pastraipos – kas rašytinėje kinų kalboje įprasta – tenka dalinti bent į tris angliškus, kad nebūtų beviltiški griozdai su neatsekama prasme.

Dauguma problemų kyla dėl kinų kalbos gramatikos paprastumo – nei laikų, nei galūnių, nei giminių. Labai daug vietos interpretacijoms verčiant, sunku atsekti, kurie žodžiai su kuriais siejasi… Yra vienas priešnuodis prieš tą paprastumą – perskaityti sakinį bent 5 kartus. Tada neretai prasmė nejučia susidėlioja. O kartais nesusidėlioja… Tada belieka kreiptis pagalbos į šalia esančius taivaniečius :)

Nepaisant sunkumų, versti gana įdomu. Kiekvienas sakinys yra tarsi nedidelis iššūkis. Iš trijų puslapių teksto buvo tik keli, kuriuos supratau iš karto. Aišku, ir tema nepadėjo – apie pramoninius tinklus, technologines paslaugas bei kitas įdomybes :)

Ketvirtadienį ir penktadienį praleidau suvedinėdamas apklausos duomenis. Čia jau nuobodžioji mokslo pusė… Nors dirbom keliese, vis tiek nespėjom sutvarkyti visų 480 anketų, liko pirmadieniui.

Dar vėliau nei mane priėmė merginą taivanietę. Ji taip pat tyrimų asistentė ir, galima sakyti, vienintelė “normali“ mano kolegė. Beveik nuolat būna dar vienas studentas doktorantas, o kiti doktorantai, “postdoktorantai“ ir magistrantai, kurių tyrimams vadovauja profesorius, ateina pagal savo norus ir poreikį. Profesorius sėdi atskirai – dvyliktame aukšte, maniškė vieta – penktame.

Važinėti į darbą gana patogu. Net piko metu kelionė autobusu netrunka daugiau kaip pusvalandį. Toks įdomumas, kad tuo pačiu metu, tuo pačiu maršrutu važiuoja vienas kaimynas, tik aš anksčiau išlipu, jis nuvažiuoja toliau.

Susitikę stotelėje nusišypsom, pasisveikinam ir matau, kad jam baisiai maga išsiaiškinti, kokių reikalų vedinas kas rytą važinėju. Bet man rytais taip tingisi leistis į pokalbius, dar būnu toks užsimiegojęs, kad turbūt net ir jam tai matosi, tad iki šiol užkalbinti nedrįso… Tik kažkodėl neapleidžia nuojauta, jog tas pokalbis anksčiau ar vėliau įvyks :)

Read Full Post »

Mėlynas dangus, smaragdinis vanduo

Šiandien orai tiek išgerėjo, kad vos ne vasarą priminė – daugiau kaip 30 laipsnių…

Toliau besisvečiuojantis Taipėjuje Aurelijus atvažiavo į maniškį rajoną. Nuėjom prie upės, o ten susigundėm abiem seniai bandyta pramoga – vandens dviračiu. Daugiausiai teko minti prieš srovę, dar vėjas priešpriešinis, tai valandos užteko per akis – jautėmės kaip po geros mankštos.

Mūsų gulbė :)

Kur neseniai malėmės ir mes.

Tikiuosi, orai neskubės keistis… Toks taivanietiškas ruduo – pats tas.

Read Full Post »