Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2012 lapkričio

Kvepenių keliais

Giedros šiltos dienos vis retesnės darosi ir čia. Įsižiemojus kuriam laikui pradings visai, o kol kas jas norisi kiek įmanoma gaudyti. Šiandien buvo kaip tik viena tokių po vakarykščio visadienio lietaus.

Prieš porą metų rudenį važiavau žiūrėti žydinčių kvepenių (osmantų). Tada nespėjau, per vėlai nuvažiavau paros laiko prasme, buvo sutemę. Dabar nespėjau, nes jau peržydėję. Svarbiausia, kad rašo, jog žydi nuo rugpjūčio iki vasario, o geriausias metas gėrėtis – spalį ir lapkritį. Visgi sutikti žmonės sakė, kad geriausias metas buvo prieš dvi savaites, dabar tik likučiai.

Štai ji, kvepenė. Vienas padoresnių išlikusių žiedelių :)

Kitais atžvilgiais pasivaikščiojimas buvo vykęs, neturiu kuo skųstis :)

Vikšriukas ir žiogelis.

Bevaikščiodamas sutikau grupę žygiuotojų, gal dešimt žmonių. Tuo metu tik pasilabinom, o po to vėl susitikom. Jie, prisėdę pas vieną arbatos augintoją, gėrė savo atsineštą arbatą, valgė užkandžius. Prikalbino ir mane prisijungti… Prisigėriau labai skanios šaltai plikytos arbatos, užkandau. Nepatogu taip naudotis svetimu geru, bet tuo pačiu smagu pabendrauti.

Šeimininkas tuo metu kepė saldžiąsias bulves, įdėjo porą į kelią :)

Tose vietovėse daug arbatos augintojų, yra net šviečiamasis arbatos centras, tik dabar iki kovo uždarytas remontuoti.

Nors ten važinėja miesto autobusai, skirtingai nei mieste, jų nebūtina laukti stotelėse, stabdyti galima bet kur vidury kelio. Tai ir ėjau keliu, kad nebūtų nuobodu, nes maršruto dažnumas – rečiau nei kas valandą.

Vienoje vietoje užmatytas kalnų vaizdas…

Netrukus po to atvažiavo jau “pažįstamas“ vairuotojas ir grįžau atgalios :)

Reklama

Read Full Post »

Būna ir taip

Šiandien keistai sekėsi pirkti vieną knygą. Pasakyti kokią negaliu, nes siųsiu dovanų :) Buvau ją nužiūrėjęs praeitą savaitgalį, tad šiandien knygyne paklausiau, ar turi, atnešė, bet baltu viršeliu. Sakau, o kitų spalvų viršeliais neturit, mačiau jūsų tinklo kitame knygyne va tokios – rodau į nei pilką, nei rudą atspalvį.

Patikrino elektroniniam kataloge – ne, neturi. Sakau, tokiam ir tokiam jūsų knygyne mačiau. Gerai, paskambinsim, paklausim… Ne, ir pas juos vien baltos. Kitų spalvų gali būti tik panašaus stiliaus užrašų knygelės, o knygos visos baltos. Sakau, pats varčiau, tikrai knyga.

Taip tingiu trenktis į kitą miesto galą, kur buvau praeitą sekmadienį… Net nežinau, ar bespėsiu iki uždarymo. Bet nusprendžiau važiuoti, nereikės kitą kartą.

Spėjau, radau. Viskas netgi atitiko – ne balta, atspalvį tiksliai nurodžiau. Tik visa esmė, kad ten pavyzdinis egzempliorius, kiti supakuoti į celofaną. Tiek nučiupinėtas, jog baltos nelikę nė ženklo. Šalia buvusi naujų knygų krūvelė į atmintį neįstrigo, atsiminiau tik tą, kur pats varčiau.

Ir vis tiek… Nešvara buvo tokia meniška, jog man tas egzempliorius daug gražesnis už sterilų baltą. Na, bet kas nučiupinėtą dovanoja… Nupirkau naują :)

Read Full Post »

Kalėdom sužibo

Neabejoju, kad Lietuvoje kalėdinių ženklų visur daugiau negu pilna. Nors čia švenčių laukimo nuotaikos nebūna, labiau pavieniai akcentai, vakar išvydau tokią Kalėdų eglę, jog pasijutau lyg ne Taivane…

Gyvai daug gražesnė – beveik tokia graži, kokios pas mus būna :)

Per du pirmus viešbučio aukštus – štai kur su doktorante aptarinėjam jos straipsnį.

Pirmosios mūsų vakarienės metu valgiau makaronų už beveik 40 litų, vieno pigiausių patiekalų restorane. Atsigerti ne taip brangu, kaip pavalgyti, sultys – 19 Lt. Nieko tokio, vaišino :)

Read Full Post »

Žolinės alternatyvos

Chun mane vis protina, kad nereikėtų gerti žalios ar ulongo (tarpinės tarp žalios ir juodos) arbatų, turint problemų su skrandžiu. Pastebėjau, kad anksčiau taip mėgta žalia iš tikrųjų užleidžia pozicijas – būtent ulongo naudai. Pastarasis gal todėl toks skanus, kad Taivane tinkamiausios sąlygos auginti jį.

Norint klausyti Chun patarimų, galima rinktis žolių arbatas. Tik jas nepatogu gamintis namie, reikia virti, tad dažniausiai nusiperku paruoštas.

Nelabai arti namų, bet dar pasiekiamai pėsčiomis yra ši tradicinių arbatų krautuvėlė.

Šalia kainų surašyta arbatų poveikis – pvz., valo kraują, ramina gerklę ir pan.

Vieną iš parduodamų rūšių tik taip ir galima išversti – “žolių arbata“. Kiekvienas pardavėjas ją verda skirtingos sudėties, todėl ir skonis skiriasi. Kaip sakė pardavėja krautuvėlėje, kitų parduodama arbata gali neturėti jos surašytų poveikių, ji atsako tik už savo išvirtą arbatą.

Vasarą vyko pažintinė žolių paroda. Ten buvo “atskleista“ “žolių arbatos“ sudėtis, t.y. pademonstruoti keturi svarbiausi ingredientai.

Arbatos pagrindą sudaro priekyje esanti širdžialapė stimburė, galima naudoti tiek šviežią, tiek džiovintą.

Yra dar kita žolė, kurios arbatą mėgstu, iš jos taip pat gamina ir želė – kininis mėtvis.

Visos tokios žolinės arbatos yra kinų medicinos dalis, tad į poveikius taip pat reikėtų atsižvelgti. Ne visada viskas tinka.

Read Full Post »

Nepagrobė, pats nuėjau

Po gražios saulėtos darbo savaitės atėjo eilė lietingam savaitgaliui. Šiandiena mažai kuo skiriasi nuo vakar, nors iš pradžių lietų žadėjo tik šeštadienį.

Neseniai laikraštyje mačiau parodos apie ateivius reklamą, atidarė prieš savaitę. Labiau iš vaikiškų serijos, bet tai ne kliūtis apsilankyti… Tad pliaupiant lietui patraukiau ten – pas ateivius, kurie neateina, reikia nueiti pačiam pažiūrėti.

Pirmasis sutiktas prie įėjimo.

Svetimas visu gražumu.

Ateivių medicininės apžiūros komplektas.

Didelio susidomėjimo sulaukęs nežemiškas gyventojas.

Nuotrauka, kurią kyla pagunda į kokį bulvarinį laikraštį nusiųsti…

Jei patikėtų, paskui galima pasakyti, kad visa šeimyna yra atskridus.

Tai štai kokie tie ateiviai iš arti :)

Read Full Post »

Profesoriui išvažiavus

Ši darbo savaitė daugeliu atžvilgių buvo panaši į ankstesnes – skaičiau straipsnius, atrinkinėjau tinkamus pagal duotas temas, suvedinėjau jų duomenis. Skirtumas tik tas, kad profesorius vakar dviem savaitėm išvyko į Ameriką. Jis ir vienas studentas doktorantas, dalyvaus konferencijoje bei, aišku, tuo pačiu dar šiaip pabus.

Nors straipsnių palikta tiek, kad nespėsiu perskaityti iki profesoriaus sugrįžimo, bet skaitymas vis tiek bus kitoks – daugiau atsipalaidavimo :)

Vakar papietavęs išėjau pasivaikščioti po universiteto teritoriją. Ji nemaža, o progų dairytis nelabai yra, nes maniškis pastatas netoli pagrindinių vartų, kur ir autobuso stotelė. Dėl to patogu, nereikia toli eiti.

Čia fotografavau užlipęs ant kalno, kitas universiteto teritorijos galas. Mano darbo vieta – tame pilkame pastate, kurio dešinėje tik pusė matosi. Buvau aplikavęs dėl vienos vietos fakultete, į kurį kasdien ant šito kalno būtų reikėję vaikščioti, tik nepriėmė :)

Šiame rajone yra kalnai, kur augina arbatą. Trūkumas tas, kad rajonas toli nuo centro, o privalumas – grynas oras. Man patinka šio universiteto teritorija bei apylinkės, ganėtinai žalia ir jauku.

Vaizdas pasisukus kairiau. Ta kryptimi ir namo važiuoju. Prie upės matosi dviračių takas – panašus kaip prie namų, tik upė kita.

Pats faktas, kad penkias dienas per savaitę tenka važinėti į darbą, priduoda rutinos, tad namo grįžinėju visokiais aplinkkeliais, skirtingais autobusų maršrutais ar dalį pėsčiomis. Norisi, kad bent kas būtų kitaip, dienos nepanėšėtų viena į kitą kaip du vandens lašai… Tuo pačiu ir vakarieniauti stengiuosi skirtingose vietose :)

Prakalbus apie darbą, parodysiu patalpą, kurioje darbuojuosi. Mano vieta – pirma kairėje, kur vandens buteliukas.

Vakar taip sutapo, jog beveik visą dieną vienas prasėdėjau. Dažniausiai kompaniją palaiko kolegė Katerina arba tiesiog Kei (toks jos angliškas vardas, ji taivanietė) ir doktorantas Tomas. Taip pat taivanietis, dabar Amerikoje.

Tiek apie darbą… Laikas pradėti galvoti apie savaitgalį :)

Read Full Post »

Net maišeliai nusipelno parodos

Yra kelios nuotraukos iš vakar matytos krepšių parodos. Nedaug, nes nusėdo fotoaparatas, buvau nepasikrovęs.

Tipiškas eksponatų vaizdas.

Čia “brendinių“ maišelių skyrius.

Kalbant apie Taivaną, krepšių pasaulyje yra štai ši legenda. Gaminamas ne vieną dešimtmetį ir iki šiol nesunkiai įsigyjamas. Tiesa, Taipėjuje juos dabar daugiausiai nešioja tik vyresnio amžiaus žmonės, bet Chun sako, jog Taivano viduryje ir pietuose jie vis dar labai paplitę. Patvarūs, ilgai laiko – Chun negaili gerų žodžių…

Seniausias parodoje buvęs “krepšys“. Pasak gidės, anksčiau įmonės net pinigus į tokius audeklus vyniodavo ir transportuodavo.

Nuotraukos kairėje – parduotuvių popieriniai maišeliai. Jų senumą galima nustatyti pagal skaitmenų kiekį telefonų numeriuose. Seniausi turėjo penkis, kiti jau šešis ar septynis. Dabar Taipėjuje telefonų numeriai aštuonių skaitmenų.

“Firminis“ parodos maišelis. Iš karto nepasiėmiau, o paskui pamiršau – taip ir likau be suvenyro :)

Read Full Post »

Older Posts »