Vakar po šimto metų buvau kine. Kadangi režisierius Ang Lee – taivanietis, beveik privalu pažiūrėti jo dabar visur rodomą “Pi gyvenimą“. Tai vos kelintas kartas, kai žiūrėjau filmą trimačiu formatu.
Panašu, kad “paprasti“ filmai man labiau patinka… Buvo efektingų vietų, bet tas trimatiškumas neretai atrodo dirbtinai ir labiau blaško dėmesį, negu padeda įsitraukti. Gal reikia priprasti…
Laikas bėga, dar nesudėjęs Honkongo nuotraukų. Paskutinę dieną patraukėm kiek toliau nuo garsiųjų dangoraižių. Tik per kelias metro stoteles į žemyninę dalį, bet vaizdas vis tiek kitoks.
Aplankėm vieną šventyklą, kuri sugrąžino kelionių į didžiąją Kiniją prisiminimus. Tikriausiai dėl erdvesnės teritorijos apie šventyklą, Taivane tuo atžvilgiu neretai kompaktiškiau būna.
Šis senukas – įsimylėjėlių globėjas.
Paprastai šventykloje uždavus klausimą dievams, lazdelė su numeriu, pagal kurį ieškoti atsakymo, ištraukiama rankomis, o ten indas su lazdelėmis kratomas tol, kol viena iškrenta pati.
Kitoje šventykoje matyti smilkalai. Kai kur po jais pakabintos metalinės lėkštės, o jei nėra, reikia žiūrėti, kad neužkristų pelenai.
Prieš pajudėdami į oro uostą, dar po parką pasivaikščiojom.
Bananų gojelis.
Šalia parko buvo gyvenamųjų namų kvartalas. Pasirodė, nebloga vieta gyventi – daug žalumos, jauku.
Namai, tiesa, ne visi patrauklūs.
Na, o čia patys baisiausi matyti daugiabučiai… Gal ne tik Honkonge :)
Ilgiau į juos žiūrint, akis paskausdavo :)
As po sio filmo kaip tik pasakiau, kad gal jau pripratau, akiu nebeskauda nuo 3d :) Pirmakart neuzkliuvo tas erdviskumas, net atrodo, kad jis siame filme kazkoks maziau isreikstas, svelnesnis buvo :)
Gali būti, tik su nedaug kuo galiu palyginti :) Bet akis šiek tiek skaudėjo, kelis kartus akinius nusiėmiau… O visi aplink, įskaitant Chun, žiūri lyg niekur nieko :)