Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2013 rugpjūčio

Geriausia slėptuvė – pilvas

Šiandien paprastai praleidau dieną. Užsiėmiau visokiais reikalais namuose ir aplink, įskaitant nelabai vykusį apsikirpimą :)

Prieš kurį laiką parke teko matyti tokią skulptūrų kompoziciją. Šalia buvo pavadinimas, leidžiantis suprasti, jog vaizduojama sena kiniška istorija ar atsitikimas.

Skulptūros

Skulptūros

Skulptūros

Vėliau tą pasakojimą (turbūt tą) susiradau internete. Jis parašytas V-VI a. ir šiek tiek keistokas. Trumpas atpasakojimas toks…

Vienas keliautojas sutiko gulintį išminčių. Šis pasakė, kad jam skauda kojas, ir paklausė, ar negalėtų būti paneštas narve su žąsimis. Keliautojas pagalvojo, jog juokauja, bet išminčius stebuklingai sutilpo į narvą, kuris neatrodė didesnis nei buvo prieš tai, o išminčius neatrodė mažesnis nei prieš tai. Žąsys į jį nekreipė dėmesio, narvas nė kiek nepasunkėjo.

Kai keliautojas sustojo pailsėti, išminčius iššoko iš narvo ir iš burnos ištraukė varinį padėklą su įvairiausiais valgiais. Netrukus kompanija pasipildė išminčiaus iš burnos išspjauta mergina, jo žmona. Kai išminčius pavalgęs užmigo, mergina pasakė, kad turi slaptą draugą, ir paprašė keliautojo apie jį nieko nesakyti jos vyrui. Tuomet draugą ir išspjovė.

Išminčiui bundant, megina nuėjo pas jį. Tuo metu draugas pasakė, kad nors ta mergina jį be galo myli, jis turi kitą draugę, apie kurią paprašė keliautojo tylėti. Ji buvo tokiu pačiu būdu išspjauta iš burnos ir vėl praryta, kai pirmoji mergina grįžinėjo. Pastaroji pasakė, kad tuoj pasirodys išminčius ir prarijo draugą. Išminčius atsiprašė, kad taip ilgai miegojo, prarijo savo žmoną bei indus, o varinį padėklą paliko keliautojui.

Vienur paaiškinta, jog ši istorija yra apie nesibaigiančias apgaules, kurios kyla iš savęs apgaudinėjimo ir iliuzijų. Nepaisant stebuklingų galių, nė vienas veikėjas nežinojo, kad yra apgaudinėjamas. Kitas šaltinis teigė, jog tai istorijų pasakojimo alegorija, kai per kalbą kuriami pramanyti dalykai.

Interpretuoti kiekvienas turbūt gali savaip. Man tik įdomu, ar čia tikrai ta istorija, nes skulptūros ne visai atitinka pasakojimo turinį :)

Reklama

Read Full Post »

“Žalio vieno“ draugai

Į šį darbą tiesiogiai nuo namų veža tik vienas autobusas – “Žalias 1“. Dažnai važinėti tuo pačiu maršrutu, pasirodo, yra visai įdomi patirtis :)

Kiekvienas vairuotojas veža savaip… Skiriasi ne tik vairavimo stilius, bet ir bendravimas su keleiviais. Vieni prie jiems įrengto mikrofono neprisiliečia, kiti ką nors kalba beveik nuolat: dėkoja išlipinatiems, taip pat užleidžiantiems vietą autobuse, perspėja apie artėjančius motorolerius, primena apie renginius miesto centre, linki geros dienos, pasako objektus, kokie yra prie stotelės, į kokius maršrutus joje galima persėsti, pamoko, kad mygtuką dėl išlipimo reikia nuspausti ne prie pat stotelės, o anksčiau ir t.t.

Daug nereikėjo, kad ir mane pradėtų prisiminti. Dauguma tą parodo minimaliai, bet kiti pakalbina, pamojuoja pravažiuodami, jei pamato einant gatve, ir pan. Šiuo metu turiu keturis tokius “draugelius“.

Prieš kelias savaites vieną iš jų sutikau autobuse su vaikais, kai buvo pasiėmęs laisvadienį. Daugiau pakalbėjom… Vėliau pagalvojau, kad norėčiau jo vaikams duoti Irenos iš Lietuvos parvežtą “Karūnos“ šokoladą. Bet vairuotojo, sėsdamas į autobusą, nepasirinksi, jų darbo grafikai keičiasi. Kartais taip sutampa, kad tą patį matau tris dienas iš eilės, po to – du mėnesius “nepataikau“.

Šokolado nuolat vežiotis neišeina – ne tik suluš, bet ir ištirps. Tik vakar tą vairuotoją ir sutikau vėl… Kai pradėjom kalbėtis, taip ir nebenuėjau sėstis, visą kelią prašnekėjom. Davė savo grafiką, sako, žinosi, kada važiuoju… Tas grafikas truputį painus, nežinau, ar labai padės :) Reikia “sekti“, kurią dieną yra kuris variantas iš tų trylikos. Kitame lape – savaitgaliai.

Grafikas

Iš savo pusės pasakiau, kad irgi noriu jam kai ką duoti, tik prieš tai turiu grįžti namo paimti. Maršrutas baigiasi už dviejų stotelių nuo namų, tad išsiaiškinau, už kiek laiko jis iš ten vėl pajudės, ir sakiau, kad turėčiau spėti pasirodyti.

Sulakstyti pavyko, šokolodą perdaviau. Pasakė, kad jam vairuojant už kelionę nebemokėčiau. Bandžiau prieštarauti, nes jau vien prieš kitus keleivius nepatogu, aiškiai bus matyti, jog nepridedi kortelės, kai visi tai daro. Bet nesileido į kalbas, sakė, kad įmonės politika yra, jog vairuotojų šeimos nariai važinėja nemokamai, tad viskas normaliai…

Tiek iš šio, tiek iš kitų vairuotojų daugiau sužinojau apie jų darbą apskritai. Jis sunkus… Pradeda visuomet anksti (po penkių arba šešių ryte), o baigia neretai vakarais po dešimt, vienuolikos ar net dvylikos. Pietų pertrauka trunka 2-3 valandas, tuo metu stengiasi pamiegoti. Per mėnesį turi keturias laisvas dienas, iš kurių dvi gali pasirinkti patys.

Yra numatyta šiek tiek laiko pailsėti po kiekvieno grįžimo į pradinę stotelę, bet jeigu užtrunka kelyje ir vėluoja, nieko kito nelieka kaip iš karto pradėti sukti naują ratą. Jeigu susidaro keli tokie ratai iš eilės, pavargsta. Sakė, labai nelaukia mokslo metų pradžios, nes iš karto padaugės keleivių, ilgiau užtruks ir automatiškai sutrumpės poilsio laikas. Nors darbas sunkus, bet atlyginimas nėra mažas net taivanietiškam kontekste – beveik 6 tūkst. Lt.

Žodžiu, tokios čia tos mano pažintys :) Visai smagios jos… Vakarais dalį kelio link namų kartais paeinu pėsčias, ten jau atsiranda kitas tinkantis maršrutas, bet paskutiniu metu dažniausiai vis tiek palaukiu “Žalio vieno“ :)

Read Full Post »

Vos atvykus į Taivaną ir prireikus nusipirkti dantų pastos, paaiškėjo, kad iš vietinių gamintojų čia dominuoja du prekės ženklai – “Juodaodžių“ dantų pasta ir “Baltaodžių“. Aiškūs konkurentai.

Dantų pastos

Dažniau perku “Baltaodžių“ :) Tik ne iš rasistinių paskatų, o dėl to, kad pigesnė. Taip įpratau dar studentavimo laikais finansiniais sumetimais.

“Juodaodžių“ dantų pastos prekės ženklas stipresnis, ji populiari ir kitose Azijos šalyse. Pradinis bei ilgą laikę buvęs jos angliškas pavadinimas – “Darkie“. Politinio korektiškumo filtras tokiam žodžiui neįveikiamas, tad vėliau pakeitė į “Darlie“.

Dabar ant pakuotės matomas veidas taip pat pašviesintas. Originalas – lyg iš “Dėdės Tomo trobelės“ :)

O ką daryti tiems, kurie nori išlikti neutralūs šiais jautriais dantų valymo klausimais? Visuomet yra “Colgate“!

Read Full Post »

Teisė į atvaizdą

Esu fotografavęs naminius gyvūnėlius parduotuvėse, restoranuose, optikose… Atėjo eilė kopijavimo centrui. Kur bebūtų, jie visuomet įsitaiso kaip jiems geriausia ir patogiausia.

Katinas dėžėje

Atrodė, miega, bet panašu, jog pamatė… ir užprotestavo prieš snukučio fiksavimą.

Užsidengęs akis

Ten, kur ūžia kopijavimo aparatai, net katinai žino savo teises į atvaizdą :)

Read Full Post »

Vasaros palydos su Renuaru

Šiandien buvau žiūrėti vienos “didžiųjų“ šios vasaros parodų, kurios nė už ką nesinorėjo praleisti, – Ogiusto Renuaro ir vėlesnių XX a. dailininkų paveikslų. Net išankstinį bilietą gegužės mėnesį nusipirkau, tik užtruko, kol susiruošiau nueiti.

O. Renuaro paveikslų paroda

Maždaug pusė paveikslų buvo O. Renuaro, pusė – kitų dailininkų, kurie taip pat garsūs. Žmonių daug ir visi supuolę prie O. Renuaro. Tokia keista situacija, kai P. Pikaso ir A. Matisas turi pilną teisę jaustis ignoruojami… Užtat tą kitą pusę apžiūrinėti buvo patogu.

O. Renuaras nenuvylė. Paveikslai, kaip tikro impresionisto, darė įspūdį. Labiausiai patiko mergaitė su skrybėle iš parodos reklamos ir šis natiurmortas. Gėlės spalvomis net žaižaravo, o mergaitė atrodė lyg trimatė… Gamtos vaizdai irgi gražūs, po taivanietiškų peizažų nutapytos pievos atrodė labai lietuviškai :)

Vasara baigiasi, netrukus prasidės naujas renginių sezonas. Jau laukiu rugsėjo mėnesio “Kultūros ekspreso“, kurį vis nemokamai pasiimu metro stotyse. Smalsu, kas numatyta rudenį :)

Read Full Post »

Fantazijos iš flakonėlių

Šiandien Taivane Lietuvai iškovoti du aukso medaliai! Puiki naujiena iš pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionato, vykstančio pietuose, Kaohsiungo mieste.

Kol išsikrapščiau iš namų, iki pietų švietusią saulę spėjo aptraukti debesys. Vis labiau niaukiantis, važiavau žiūrėti grafičių – paskaičiau, jog vyks jų paišymo renginys.

Liūtis netruko užklupti. Dalį jos pralaukiau 32 aukšte – Naujojo Taipėjaus savivaldybės pastate Banqiao rajone. Esu ten buvęs anksčiau, tik geresniu oru.

Tamsūs debesys

Lyti taip ir nenustojo. Fotografuoti nelabai patogu, reikia saugoti aparatą… Na, bet pats kaltas, jei taip ilgai miegojau :)

Grafičiai

Grafičiai

Grafičiai

Grafičiai

Grafičiai

Grafičiai

Grafičiai

Grafičiai

Grafičiai

Grafičiai

Pasidairiau ir grįžau namo. Tokia šiandien išvyka – trumpa, šlapia, bet spalvinga.

Read Full Post »

Šiaudiniai doktorantai

Užvakarykštis taifūnadienis nepraėjo taip smagiai namuose, kaip norėjosi… Iš pradžių vanduo pasipylė iš laiptinės pro sienos apačią, o netrukus prakiuro ir lubos, surengdamos lietaus lašų, kapsinčių į kibirus bei “bliūdus“, koncertą :)

Bėda nutiko ant stogo, ten užsikimšo viena iš nutekamųjų angų. Namas senas, tarpai dideli… Vanduo laiptinės siena tekėjo kaip veržlus upeliukas, kuris nesunkiai rado kelią į svetainę. Visa laimė, jog buvom namuose. Priešingu atveju, nemenkas potvynis garantuotas.

Ne iš karto identifikavom priežastį, bet atkimšus angą ir vandeniui pradėjus tekėti ten, padėtis normalizavosi. Televizorius grįžo į savo vietą, šiukšlės atgavo kibirą, tik tapetams kai kur nelemta susigrąžinti pradinės išvaizdos.

Kita istorija iš darbo. Gal esu minėjęs, jog jame dalį mano atliekamų užduočių sudaro vieno iš profesoriaus doktorantų tyrimas. Tas doktorantas – didelės tarptautinės įmonės departamento direktorius, ne mažiau kaip 50 metų amžiaus. Kiek etiška daryti tyrimą už kitą studijuojantį – atskira tema. Kadangi nurodymai ateina iš profesoriaus, priimu tai kaip darbą.

Pastaruosius kelis mėnesius aš vienas beveik viską ir dariau, direktorius į susitikimus ateidavo daugiau tik žinoti, kas vyksta. Vakar profesorius pirmą kartą skyrė jam atlikti apčiuopiamesnę užduotį pačiam – per savaitę parašyti straipsnio įžangą.

Susitikimas baigėsi, abu išėjo ir… po minutės direktorius grįžta vienas. Nelabai draugišku tonu prašo parašyti įžangą už jį. Dėl vaizdo paklausia, ar daug turiu kitų darbų ir, nelaukdamas atsakymo, pats sako, juk tikriausiai ne… Kas yra netiesa, kitų darbų turiu. Jau spaudė išgauti laiką, per kiek galiu parašyti, bet pokalbio nebaigėm, nes suskambo telefonas ir jis išėjo.

Šiandien paklausiau profesoriaus, ką man daryti… Profesorius susitikimo metu sakė, jog man teks pasirūpinti literatūros apžvalga, kitka – doktoranto reikalas. Tai jis dar kartą patvirtino ir parašė laišką direktoriui su kopija man. Pastarasis atsakė, jog įžangą rašys pats, nes aš vakar pasakiau, jog esu užsiėmęs ir neturiu jam laiko. Kas vėlgi yra netiesa.

Prisimenant doktorantės istoriją, ligšiolinė bendravimo patirtis geros nuomonės apie doktorantus Taivane neformuoja :) Apskritai kyla klausimas, kodėl stoja, jei doktorantūrai neturi nei laiko, nei (labai tikėtina) gabumų.

Turbūt dėl bendro įvaizdžio, kad gražiau atrodytų prieš kitus… Tik tiek, kad jeigu tokių “įvaizdinių“ doktorantų daugės, tai ir pats laipsnis neteks dalies savo garbingumo.

Read Full Post »

Older Posts »