Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2014 sausio

Meniu pagal Hemingvėjų

Šiandien pasisvečiavau Villingili saloje. Ji netoli Malės, tik dešimt minučių keltu.

Mažytė ir panaši į Hulhumalę, kur esu apsistojęs, lėtu gyvenimo tempu. O skiriasi tuo, kad sala natūrali, seniau apgyvendinta bei turi savitą namų stilių. Dauguma nudažyti ryškiomis spalvomis, apstatyti sodintomis vazonuose gėlėmis…

Villingili saloje

Toks vaizdas, kad ten niekas nedirba… Tik parduotuvėlių šeimininkai, bet ir tie patys aptingę. Mėgstamiausias vietinių užsiėmimas – gulinėti hamakus primenančiuose krėsluose. Jie sustatyti ir prie namų, ir prie jūros kranto. Dažnai ne iš karto pastebėdavau, kad kažkas nužiūrinėja prigulę medžių šešėliuose.

Įkvėptas paskutinio Praeivio komentaro, šiandien buvau nusiteikęs ragauti kuo didesnį tuno gabalą. Bet meniu pamačiau, kad yra ir… marlino. Šios žuvies pavadinimas girdėtas tik iš E. Hemingvėjaus apysakos “Senis ir jūra“. Taip egzotiškai nuskambėjo… Nesusilaikiau :)

Marlino kepsnys

Labai skanu… Turėtų patikti visiems mėgstantiems žuvį.

Po pietų ne tik gatvelėmis vaikščiojau, bet ir po jūrą braidžiau. Skirtingose salos pusėse yra po nedidelį paplūdimį.

Paplūdimys

Į pabaigą mano trumpas apsilankymas Maldyvuose… Rytoj dar bus beveik visa diena, skrydis tik vėlai vakare.

Reklama

Read Full Post »

Svarbiausia žuvis – tunas

Kaip ir planavau, šiandieną skyriau Malei, Maldyvų sostinei. Tai nedidelis miestas, kurį nesunkiai galima apžiūrėti per vieną dieną. Tačiau laikas nespaudžia, tad kai ką pasilikau neaplankęs.

Buvau svarbiausiose mečetėse, kiek keistokame Nacionaliniame muziejuje, vaisių bei žuvies turguose ir tiesiog šiaip daug vaikščiojau. Šiek tiek stebina tai, kad nepaisant didžiulio vietos trūkumo nėra aukštų pastatų. Gatvės siauros, parduotuvėlės mažos, dominuoja ne mašinos, o mopedai – visa kita rodo, jog erdvė čia yra prabanga.

Antras svarbiausias (po turizmo) Maldyvų pragyvenimo šaltinis yra žvejyba. Gyvai tuo galima įsitikinti žuvies turguje, nors vieta nėra turistinė ar labai estetiška.

Nemenkas laimikis.

Žuvų turguje

Žuvų parduoda visokių, bet daugiausiai pagaunama tuno. Lietuvoje, berods, irgi galima nusipirkti maldyvietiško konservuoto tuno.

Žuvų turguje

Žuvų turguje

Darinėjimo skyrius.

Žuvų turguje

Žuvų turguje

Kadangi tunas patinka, valgiau jo jau ne kartą. Panašu, kad nėra užeigos, kuri neturėtų patiekalų su juo…

Read Full Post »

Hulhumalė, Hulhulė ir Malė

Ankstyvą popietę pribuvau į Maldyvus… Nusileidau Hulhulės saloje, kurioje yra oro uostas. Apsistojau Hulhumalėje, kitoje saloje, kur pigesni viešbučiai. O pagrindinis tikslas – Malė, sostinė ir to paties pavadinimo sala. Štai kaip šifruojamas įrašo pavadinimas :)

Šiandien vaikščiojau po Hulhumalę. Tai, galima sakyti, neįdomi sala… Jai tik dešimt metų ir sukurta žmogaus rankomis, kad suteiktų maldyviečiams papildomo ploto. Malėje visi nebeišsitenka.

Dauguma pastatų Hulhumalėje – kelių aukštų gyvenamieji daugiabučiai. Daug statybų dar tik vyksta… Per valandą salą galima apeiti skersai išilgai.

Yra nedidelių parduotuvėlių, užeigų, mečetė… Maldyvai – musulmoniškas kraštas. Čia visai nėra alkoholio, išskyrus vieną viešbutį oro uosto saloje.

Nepaisant to, kad kol kas mačiau turbūt tik pačią nevaizdingiausią Maldyvų dalį, ir ji pasirodė pakankamai vaizdinga :)

Vos išėjus iš oro uosto – vanduo.

Prie oro uosto

Viena minutė kelio pėsčiomis nuo viešbučio – palmės, smėlis, jūra… Nedidelis paplūdimys.

Hulhumalės saloje

Hulhumalės saloje

Hulhumalės saloje

Pavakarė kitoje salos pusėje, kur išvyksta keltas į Malę.

Hulhumalės saloje

Vienas vietinis sakė, jog dabar sausasis sezonas. Nelis iki kovo :)

Rytoj bandysiu žiūrėti Malę. Ten jau turėtų būti “gyvas“, natūraliai susiformavęs miestas.

Read Full Post »

Traukiniai, traukiniai…

Šiandien ryte palikau Paulių Ella kaimelyje ir sėdau į traukinį – laikas link Kolombo, mano viešnagė Šri Lankoje eina į pabaigą.

Atstumai kilometrais čia neatrodo dideli, bet transportas lėtas ir jame savo reikia atsėdėti. Iki sostinės dardėjau 9,5 valandos – kiek daugiau nei priklauso pagal grafiką.

Viskas būtų nieko, bet Kolombe stoties prižiūrėtojas – nors turėjau bilietą su užrašytu kelionės tikslu – įsodino į ne tą traukinį. Vakar nusprendžiau, kad nakvosiu Negombo mieste, kuris yra arčiausiai oro uosto.

Kad važiuoju ne ta kryptimi, paaiškėjo tik po geros valandos. Geri žmonės patarė, kur išlipti ir iki kurios vietos grįžti – nebūtina iki pat Kolombo.

Gal dėl to, kad šeštadienis, žmonių daug. Traukinys jau atvažiavo pilnas. Jam sustojus, būriai puolė prie kiekvienų durų. Teko ir man brautis su kuprinėm… Šiaip ne taip įlipau, ne ką lengviau išlipau ir pradėjau laukti “negombinio“ traukinio.

Sakiau, jei ir šitas atvažiuos “indiško“ stiliaus, kai sprogsta nuo keleivių, o pro duris kyšo pustuzinis galvų, gaudančių vėją, jau nežinau, ar užteks “smarvės“. Laimė, atvažiavo pilnas tiek, kad galėjau apynormaliai įlipti.

Ketvirtasis keliavimo etapas vyko sutemus. Vagone nuo lubų kybo viena elektros lemputė, blyškiai spingso… Į mane nukreiptos visų akys buvo turbūt ryškesnės.

Pasiekiau viešbutį ir paaiškėjo, kad mano rezervuotas kambarys atiduotas kitiems. Nemanė, jog taip vėlai beatsirasiu. Viešbučio šeimininkė ilgai diskutavo su pagyvenusia prancūzų pora. Jėgų kištis į derybas nebuvo, tik laukiau pabaigos… Prancūzai piktai dėbčiojo, bet kambarį gavau.

Rytoj laukia skrydis – dar ne į Lietuvą. Kai nusipirkau bilietus į Šri Lanką, žemėlapyje žiūrėjau, kokios valstybės yra šalia. Indija, ypač keliaujant vienam, netraukia… Tuomet akis užkliuvo už Maldyvų.

Paaiškėjo, jog “AirAsia“ skraidina ir ten. Dar akcija… Gražiuosiuose kurortuose nebūsiu, tik įkišiu nosį į sostinę Malé. O paskui – jau į Lietuvą :)

Read Full Post »

Saugokitės gidės

Šiandien anksti kėlėm, bet tikslą – Ella uolą – pasiekėm ne taip greitai. Ne be vietinių “pagalbos“ :)

Pradėti reikėtų nuo to, kad sugebėjom tris kartus pasukti ne tuo keliu dar pačiame kaimelyje. Kai daugiau neliko variantų, beliko patraukti teisinga kryptimi…

Ėjom geležinkelio bėgiais, vadovavomės viešbutyje gautu ranka pieštu žemėlapiu. Nebuvo labai aišku, bet prieš pirmą vietinių pagundą atsilaikėm. Sako, uola – ten. Visai į šoną nuo bėgių ir ne laiku pagal žemėlapį… Klausia, ar reikia gido. Sakom, ne, einam toliau.

Netoli žygiuoja kita moteriškė. Kurį laiką paėjus, šūktelėjo – sukit čia. Teisingai, žemėlapis irgi taip rodo. Buvo kiek įtartina, kad ji nusuko paskui mus, bet nekreipėm dėmesio.

Vėliau ji sako, sukit čia į kairę, nes toliau šiuo taku mano namai. Suprask, nieko ten daugiau nėra. Kiek pasimetėm ir… pasukom.

Einam, einam, yra besišakojančių mažesnių takelių. Gal po dešimt minučių išdygsta ta pati moteriškė – ne, jūs neteisingai einat ir veda mus. Braunamės per šabakštynus, kol atsiduriam… take, labai panašiame į tą, kuriuo ėjom iš pat pradžių.

Moteriškė “veda“ mus toliau. Darosi vis aiškiau – buvom tyčia paklaidinti, jog vėliau suteiktų “pagalbą“ ir paprašytų pinigų. Kelias dar buvo tolimas ir nelengvas, bet ėjo iki pabaigos, laukė, kol atsigrožėjom vaizdais ir pasukom atgal.

Priėjom tą vietą, kur išnirom iš sąvašynų. Ji sako, dabar reikia eiti ten. O mes – ne, eisim pagrindiniu taku. Ji dar sušuko kažką “pinigai, pagalba…“. Vietą, kur buvom neteisingai nukreipti, pasiekėm per porą minučių.

Žiūrim, ar vejasi. Ne… Tas nepatinka. Ji visą laiką turėjo mobilų ir skambinėjosi su kažkuo. Gali būti, kad ji ne viena, yra tinklas, medžiojantis panašius žioplius turistus. Gal kas iš jos bendrininkų lauks priekyje…

Grįždami nuo uolos buvom sutikę kitą keliautoją. Pakalbėjom, sakom, va, turim “gidę“, kuri vėliau prašys pinigų. Jam, sako, buvo nutikęs panašus atvejis Venesueloje. Atlygio vėliau paprašė su peiliu už kaklo.

Turėdami tai omenyje, žygiuojam spėriai. Pasiekiam bėgius, viskas lyg gerai. Ir staiga priekyje išdygsta dūmų uždanga. Degina šiaudus… Prie pat bėgių, kelias tik per juos, nieko nesimato. Susižvalgom – palauksim, kol prasisklaidys.

Tuo metu pasirenkam akmenų. Paulius – tris mažesnius, aš – vieną kaip geras kumštis. Dūmai kiek praskydo, neriam… Laimingai. Toliau irgi niekas nelaukė, bet akmenis nešėmės iki kaimelio. Maža kas :)

Mūsų gidė apgavikė.

"Gidė"

Įtartinieji dūmai… Nufotografavom jau iš kitos pusės, kai perėjom :)Dūmų uždanga

Marozas-gezas-urlaganas viename… Tą akmenį rankoj visi sutikti praeiviai nužiūrėdavo :)

Kokios problemos?

Įspūdžių jau buvo pilna iki dešimtos ryto… Per pietus pailsėjom, o pavakare dar po kalnus pasivaikščiojom. Be gidų, patys :)

Read Full Post »

Lenktynės su traukiniu

Vakar dieną praleidom apyramiai… Išsiruošėm tik į Arbatos muziejų – nebeveikiantį fabriką pažiūrėti su arbatos ruošimu susijusių įrengimų.

O šiandien po šešias valandas trukusios kelionės traukiniu atsidūrėm Ella kaime. Paskaitėm, jog čia yra trasų, kur galima keliauti pėsčiomis. Rytdienos planas – keltis šeštą ir judėti.

Esam maždaug 1000 metrų virš jūros lygio. Klimato kaita pasijuto bevažiuojant traukiniu – atvėso, kalnus aptraukė migla. Anksti keltis reikia dėl to, kad dar spėtume ką nors pamatytume be jos.

Kelionė buvo netrumpa, labai vaizdinga ir… nedėkinga fotografuoti. Akys negalėjo atsižiūrėti į arbatos plantacijas, tikras džiaugsmas jas regėti, kol traukinys sukiojasi zigzagais. Bet nuotraukos arba blyškios dėl oro sąlygų, arba buvo tiesiog sunku pagauti gražų kadrą.

Vos atsiveria platesnė panorama, ją tuoj pat kas nors užstoja: krūmokšniai, šlaitai, medžiai, stulpai… Kadangi nemažą dalį kelio sėdėjau atbulomis, buvo visai sunku numatyti šias “kliūtis“. Traukinys neretai būdavo greitesnis už mane ir fotoaparato gebėjimus fokusuoti – vaizdas dingdavo, nespėtas išsaugoti.

Gyvai gražiau, bet vis tiek dalinuosi tuo, kas yra :)

Pakeliui į Ella

Pakeliui į Ella

Pakeliui į Ella

Pakeliui į Ella

Pakeliui į Ella

Pakeliui į Ella

Read Full Post »

Šypsenų šalis

Šiandien buvo veiklos kupina diena: arbatos fabrikas, trys šventyklos aplink miestą, senos kapinės, tradicinių šokių pasirodymas (nemažą jų dalį vakar matėm vestuvėse) ir galiausiai pagrindinė šventykla Kandy centre. Nelabai net aišku, kaip apibendrinti tokią dieną.

Buvo mielas gidas vienoje šventykloje… Savo prižiūrimą objektą pristatinėjo naivokai, bet užtat daug ir geraširdiškai šypsojosi. Šiek tiek subalamutinom, kai vienu metu pradėjom fotografuoti – nežinojo, į kurį fotoaparatą žiūrėti :)

Gidas šventykloje

Apskritai žmonės čia greiti šypsotis… Į šypseną beveik visuomet atsakys tuo pačiu, o dažnai ir pirmi pradeda, vos pažvelgus.

Tailandas vadinamas “šypsenų šalimi“, bet Šri Lankai šis apibūdinimas, man atrodo, irgi puikiai tinka :)

Read Full Post »

Older Posts »