Oranžinę spalvą paskutinėse nuotraukose teko matyti jau ne kartą. Šiandien jos bus dar daugiau :)
Fushimi Inari Taisha yra šventykla, skirta dievybei Inari, kurios rūpestis anksčiau būdavo ryžių derlius, o vėliau tapo verslas apskritai. Kaip iš pat pradžių pasitinka oranžiniai vartai, taip ta spalva toliau visą laiką ir lydi.
Įdomiausia dalis – gausybė vartų (vadnamų “torii“), kuriuos sustatė įvairios Japonijos įmonės. Tai – aukos šventyklai forma. Kairiuoju “koridoriumi“ einama į priekį, dešiniuoju grįžtama.
Kita vartų pusė išrašyta hieroglifais.
Kiek supratau, tai labiau ne suvenyras, o apeigoms skirtas atributas.
Linkėjimų sienelė.
Lentelės – lapės atvaizdo. Šis gyvūnas laikomas dievybės Inari pasiuntiniu. Pirmoje nuotraukoje lapė nasruose laiko raktą nuo ryžių sandėlio.
Fontanėlis, kokie – didesni ar mažesni – buvo vos ne visose lankytose šventyklose.
Verta darkart parodyti Kinkakuji šventyklą, arba Auksinį paviljoną. Reginys tikrai gražus, tik bėda, kad tai žino visi, tad žmonių srautai ten beveik neišvengiami.
Tą dieną užbaigėm Gion rajone, kur daug tradicinių japoniškų pastatų ir – kaip kalba žmonės bei rašo turistiniai gidai – galima pamatyti geišų. Mes nematėm :)
Prie netikėtų radinių galima priskirti nebent rusišką barą :)
Šiandien eilė prisiminti Narą, Japonijos sostinę VIII a. Tai buvo dar viena dienos išvyka, siekiant užmesti akį į šalį už Kioto ribų.
Kaip ir kituose senuosiuose miestuose, maršrutas susidėlioja brėžiant linijas tarp labiausiai norimų aplankyti šventyklų.
Todai-ji – didžiausias medinis pastatas pasaulyje. Įspūdį paliko ir statinys, ir jame vykstantis veiksmas.
Kas pralįs pro šią angą, gali tikėtis nei daug, nei mažai – nušvitimo. Angos dydis, deja, toks, kad tas pasiekiama beveik vien vaikams, nors ypatingai lieknos merginos taip pat turi vilties.
Yakushi Nyorai – medicinos ir gydymo buda. Palietus jo kūno dalį, o paskui savo, galima išsigydyti su ta kūno dalimi susijusius negalavimus.
Žygiuojant Naros parku į kitą tašką…
O tai buvo Kasuga Taisha šventykla.
Joje labiausiai patiko žibintai – saulės apšviesti lauke ir degantys viduje.
Visur esančius elnius pristačiau jau tą pačią dieną… Šintoistai tiki, kad jie yra dievų pasiuntiniai.
Pelnyti jų palankumą visai nesunku – dėl sausainių padarys viską :)
Vakar prasidėjusi, dienoraštyje tęsiasi Japonijos savaitė – šiandien su antrąja Higashiyamos rajono dalimi ir keliomis nuotraukomis iš Uji miesto.
Viena labiausiai rekomenduojamų aplankyti šventyklų Kiote – Nanzen-ji. Patiko, bet jei reikėtų rinkti asmeninį -iausių trejetuką, ji nepatektų.
Jau neatsimenu, kur buvo šios durys…
Vaikščiojimą tarp šventyklų maloniai paįvairino Filosofijos takas (Tetsugaku-no-Michi), einantis palei kanalą.
Galima tik įsivaizduoti, kiek žmonių suplūsta, kai ten pradeda žydėti vyšnios… Bet, kaip matyti iš nuotraukų, kol medžiai pliki, minios – ne problema.
Tako pavadinimas kilo nuo to, kad juo mėgo vaikščioti XX a. gyvenęs filosofas Nishida Kitaro.
Kiek mąstytojų takas sutraukia dabar, nežinia, bet vietą tikrai mėgsta katės. Visai nebaikščios… Matyt, filosofiškai nusiteikę :)
Su viena didžiausių Kioto garsenybių – Sidabrinio paviljono šventykla, arba Ginkaku-ji – nutiko taip, kad joje atsidūriau prieš pat uždarymą. Šventyklos teritorijos apžiūra vyksta einant nurodyta kryptimi ir atgal grįžti nebespėjau.
Iš turimų nuotraukų galiu parodyti tik, kaip dailiai sugrėbstytas žvyras… Beje, pati šventykla sidabru nepadengta (nors tokių planų XV a. buvo), pastatas panašus į kitus tradicinius statinius.
Prieš vykstant, ne kartą Kiote buvęs Aurelijus sakė, jog žiemą galima pamatyti, kaip “šukuoja“ pušis. Išvydau kopėčias ir pagalvojau – o gal? Bet turbūt ne :)
Miesto grožis, leidžiantis saulei…
…ir jau beveik nusileidus.
Keletas likusių vaizdų iš Uji – Japonijos arbatos “sostinės“. Buvo puiki dienos išvyka…
Kol neskubėdamas pasakojau nutikimus šiltuosiuose kraštuose, galbūt spėjo pasimiršti, jog sausį spėjau šiek tiek pašalti ir Kiote. Nuotraukas iš Japonijos sudėsiu chronologine tvarka – kaip jas berūšiuočiau, daugiausiai vaizdų vis tiek bus iš šventyklų :)
Turą po Kiotą pradėjau nuo Higashiyama rajono, kur didžiausia istorinių objektų koncentracija. Pirmoji tą dieną buvo Yasaka šventykla.
Šventyklose už tam tikrą mokestį galima paprašyti, kad kaligrafiškai parašytų keletą hieroglifų ir uždėtų antspaudą. Tam yra net specialios knygelės su tuščiais baltais lapais.
Chun taip pat turi vieną, kurioje “kolekcionuoja“ apsilankymus. Reikia pripažinti, visai smagus užsiėmimas, knygelė gražėja sulig kiekvienu įrašu, nes hieroglifų ir antspaudų stilius šventyklose skiriasi.
Taip pat galima nusipirkti medinę lentelę, užrašyti savo palinkėjimus ar norus ir palikti šventykloje.
Arba išsitraukti jau paruoštą linkėjimą-burtą. Kartais jis būna “geras“, kartais “blogas“. Jeigu žodžiai žada sėkmę, lapelis pasiimamas su savimi, o jei išaiškinimas santūresnis ar kalba apie sunkumus, lapelis pririšamas šventykloje, su savimi geriau nesinešti.
O ką čia daro, nežinau… Kitur to neteko regėti, tik Yasaka šventykloje.
Chion-in šventyklos kompleksas.
Ankstyvi žiedai.
Pavaikščiojau dvejose centre esančiose kapinėse. Išeidamas iš antrųjų po laiko pamačiau užrašą, kad privačios ir pašaliniams eiti draudžiama.
Vartai į šintoistų šventyklą Heian. “Oficialiai“ jie yra pagrindinis įėjimas, nors pati šventykla dar už 500 metrų.
Dominuojanti ryški oranžinė spalva.
Tą dieną “sekėsi“ nematyti draudžiamųjų ženklų. Čia fotografuoti jau negalima, buvau sudrausmintas prižiūrėtojo.
Galingi kamparo medžiai.
Kadras iš Shoren-in šventyklos.
Senojo Kioto stogai.
Eini ir staiga išnyra toks pastatas :) Neatsekiau, kad būtų kokia įžymybė…
Ne, ne geišos… Tik persirengusios turistės, kai kurios dargi kalba kiniškai.
Šventyklų Kiotes tiek, kad visų neįmanoma aplankyti. Šiuo atveju bilieto nusprendžiau nepirkti – užteks vaizdo, kiek matosi iš išorės :)
Viena labiausių patikusių – Kenin-ji šventykla.
Tam buvo dvi priežastys. Jau anksčiau rodyti drakonai ant lubų…
…ir šis piešinys su žaibo, griaustinio ir audrų dievu Raijin kairėje bei vėjo dievu Fujin dešinėje. Nuotrauka neįspūdinga, o gyvai tikrąja to žodžio prasme negalima atsižiūrėti – nei į šiuos dievus, nei į drakonus.
Temstant užsukau į Kiyomizu-dera šventyklą. Taip ir baigėsi diena :)
Įrašo pavadinimas – kaip iš kokio kelionių žurnalo :) Na, dar turistinė programa galėtų taip vadintis…
Taigi kai kalba pasisuka apie arbatą, dažniausiai prisimenamas senasis Šri Lankos pavadinimas – Ceilonas. Garsiausią šalies arbatos prekinį ženklą girdėję taip pat turbūt visi – “Dilmah“.
Pirmąjį arbatos krūmą Šri Lankoje 1867 m. pasodino škotas Džeimsas Teiloras, daug prisidėjęs prieš šios kultūros paplitimo šalyje. Prieš tai saloje augino kavą, bet nežinoma liga sugebėjo taip nusiaubti kavamedžius, jog plantacijų savininkai, netekę vilties atgaivinti verslą, kaip alternatyvą pasirinko arbatą.
Kandy apylinkėse apsilankėme veikiančiame ir jau nebe arbatos fabrikuose. Į pirmąjį netikėtai užvežė tuk-tuko vairuotojas… Įtarėm klastą – po ekskursijos reikės pirkti jų produkcijos ar pan. Bet viskas baigėsi be turistinių apgaulių, dargi pavaišino arbata.
Iš apačios pučiant šiltą orą, džiovina arbatos lapelius.
Kaip sijojama arbata.
Neveikiantis arbatos fabrikas dabar paverstas Arbatos muziejumi. Po jį vedžiojo ši geros dūšios moteriškė…
Rakandas, naudotas paties arbatos Šri Lankoje pradininko Dž. Teiloro.
Su Šri Lanka istorinių sąsajų turi ir kita visiems puikiai žinoma arbata – “Lipton“. Verslo reikalai serą Tomą Liptoną į Šri Lanką atvedė 1890 m., o netrukus spėjo išpopuliarėti ir jo vardo prekės ženklas.
Buvo naudinga sužinoti, kaip juoda arbata klasifikuojama skonio stiprumo atžvilgiu. Nuo silpniausios iki stipriausios – “Orange Pekoe“, “Broken Orange Pekoe“, “Broken Orange Pekoe Fannings“. Ant pakelių kartais būna pažymėti tik trumpiniai OP, BOP ar BOPF. Nors yra žodis “orange“, pavadinimai nei su oranžine spalva, nei su apelsinais neturi nieko bendra. O žalios arbatos Šri Lankoje mažai… Klimatas ir kitos sąlygos lemia, kad daug geresnės kokybės užauginama juodoji.
Arbatos lapelis, užfiksuotas beminant kalnų takus.
Dar truputį įvairių nuotraukų…
Traukinio bilietas iš Negombo miesto (šalia kurio yra oro uostas) į Kolombą. Tik atvykus fotografavau, buvo įdomu, o kai per paskutinę dieną pačiam to nenorint delne susikaupė keturi, jau žiūrėt į juos nebenorėjau :)
Pirmoji kelionė geležinkeliu.
Traukiniuose daugiausiai pardavinėja užkandžius.
Tiesa, oro uoste prajuokino, kai vos išlipus iš lėktuvo, dar prieš pasų kontrolę pradėjo rikiuotis buitinės technikos parduotuvės. Geriausias laikas ir vieta pirkti skalbimo mašiną ar šaldytuvą :)
Saulėlydis prie Indijos vandenyno, Mount Lavinia paplūdimys.
Dantų pasta “Clogard“ – bet kokie panašumai su “Colgate“, reik manyt, tik atsitiktinumas.
Kandy ežeras. Netoli jo buvom apsistoję.
Nuo Kandy miesto iki Kolombo – 72 mylios. Lyginant su kitais maršrutais, tą šimto keliolikos kilometrų atstumą traukiniai įveikia stebėtinai greitai – per tris valandas.
Atspindžiai ežere.
Vaikščiojimų per žarijas šou.
Kai kas iš matytos faunos: paukščiai, beždžionės, gyvatės…
Garbė užbaigti įspūdžių iš Šri Lankos fotoparadą tenka šiam amsiui nabagėliui :)
Apie Taivaną, Taipėjų ir t.t... :) 