…ir sušių, ir sašimių, ir daugiau ko nevalgiau. Kas netraukė, to neužsisakinėdavau. Gal todėl šiek tiek netikėta, kad nelaikant savęs japoniškos virtuvės gerbėju malonu prisiminti tenykščius valgius. Neskaniai apskritai nė karto nepasitaikė.
Mano pirmoji užeiga. Patraukė, nes matėsi, jog bus su patiekalų nuotraukom :) Neaiškumų visgi nepavyko išvengti… Ne iš karto supratau, kur užsisakyti – prie kasos ar prie baro.
Išsirinkau komplektą, į kurį įėjo kepti koldūnai, kepti ryžiai, salotos ir sultinys (~20 litų).
Panašaus principo rinkinių valgiau ne kartą.
Vieni pigiausių pietų – maždaug 13 Lt. Retas atvejis, kad duotų ne vandens su ledukais, o karštos arbatos.
Norėjau tą bandelę tiesiog nusipirkti ir išsinešti. Kasininkė pažėrė tiradą klausimų, į kuriuos nesumojau, ką atsakyti, ir nusprendė, jog valgysiu vietoje. Suvartojau kepykloje, nieko tokio… Dar ledinio vandens gavau :)
Ledai tokie skanūs, kad ir žiemą puikiai eina… Porcija – kiek daugiau nei 7 litai.
“Omurisas“ – omletas su keptais ryžiais viduje. Japonų išradimas, plačiai paplitęs ir Taipėjuje.
Uji miestelyje įsigyta žalia arbata. Neįprastai skani net išpilstyta buteliukuose.
Desertiniai arbatiniai rutuliukai.
Gatvėje pardavinėjamos marinuotos daržovės.
Desertas Naroje – kiek supratome, garsus, aplink būriavosi nemažai žmonių.
Kioto gatvėse matyti užkandžiai.
Labai skanūs mandarinai, kuriuos turėjau nupirkti ir padovanoti Chun, kaip neseniai įsikėlusiam į namus. Pats Chun taip paprašė, reiškia kažką gero :)
Gėrimų automatai. Jų pilna visur, net visai nuošaliose mažose gatvelėse.
Kičinė “omurisų“ bei kitų patiekalų piramidė. Mūsų tokia restorano reklama nepatraukė :)
Šis bei tas iš to, kuo vaišino Chun kolegos. Už visą patiekalų gausybę paklojo turbūt neįsivaizduojamai daug.
Paskui ragavom sakės.
Ją geria iš kvadratinių medinių puodelių. Šeimininkė tokį ir man padovanojo :)
Vieną vakarą nusprendėm paišlaidauti, užsisakydami tradicinių japoniškų desertų. Kaina tokia, kad už tiek pat galima “normaliai“ pavakarieniauti.
Paskutinę dieną valgiau “MOS Burger“, japoniškame greito maisto restorane. Norėjosi palyginti su pasiūla, esančia Taivane… Tiek meniu, tiek skonis pasirodė panašūs.
O, šis restoranas dirba ilgai, iki 27 val… Kitaip tariant, iki 3 val. nakties :) Kartais tekdavo matyti tokį valandų rašymo būdą.
Prieš važiuojant į Kiotą, ne vienas iš draugų taivaniečių gąsdino, kad maistas Japonijoje labai sūrus ar bent jau toks “skoningas“, jog ir tas visur duodamas ledinis vanduo net žiemą susigeria… Nepaisant mano nemeilės aštriam, persūdytam ar bet kokiam kitam skonio atžvilgiu “padaugintam“ maistui, su tuo susijusių problemų nepatyriau.
Be to, vyrauja bendra nuomonė, kad Japonijoje viskas labai brangu. Tas tiesa, kad nepigu, bet sočiai pavalgyti užtenka sumos iki dvidešimt litų. Lyginant su kainomis Lietuvoje, skirtumas ne toks didelis.
Apie Taivaną, Taipėjų ir t.t... :) 