Pirmosios dienos reginiai

Tik grįžęs po atostogų pradėjau dirbti naujame darbe… Taip ir sustojo įspūdžių pasakojimas. Nuotraukas pagaliau pajudinau šiandien, tad įdėsiu trumpą apžvalgą, ką mačiau pirmąją dieną.

Apie vietinius turgus kalbėjau su Chun bei kitais taivaniečiais. Visų buvo bendra išvada, jog “panašiai kaip Taivane, tik švariau“. Tą dieną pradėjau Nishiki turguje, kuris yra Kioto centre.

Man labai patinka marinuotos daržovės, jas patiekia kaip užkandžius.

Įdomiai atrodantis, bet nepažįstamas augalas.

Sezoniniai, t.y. rudeniniai, papuošimai.

Pamatau žalia ir iš karto atrodo skanu.

Rimta peilių parduotuvė, kurioje amatininkai peilius vietoje daro.

Kol mergaitės sukiojasi prie šventyklos įėjimo…

…berniukai lavina būgnų mušimo įgūdžius.

Tuo metu Kioto imperatoriškajame parke ruduo dar buvo neįsibėgėjęs.

Kad patekau į Kioto imperatoriškuosius rūmus, yra grynas atsitiktinumas. Paprastai reikia kreiptis leidimų, ko neplanavau daryti, bet porą kartų per metus rūmai atveriami be kliūčių. Šiemet rudenį jie lankytojų laukė nuo spalio 30 d. iki lapkričio 5 d.

Buvo mažai užsieniečių ir daug japonų. Jautėsi, kad pastariesiems ši vieta svarbi ir skuba pasinaudoti proga.

Žaluma rūmų kiemuose.

Eidamas mieste, užklydau nedidelę šventyklėlę. Būtų ganėtinai neišskirtinė, jei ne jos ryšys su sportu. Taip ir likau nieko daugiau neišsiaiškinęs…

Nishijin tekstilės centre kimono paradas vyksta kelis kartus per dieną. Pataikyti nesunku, o pažiūrėti gražu, nors tai labai turistinis renginys.

Kol kas tiek… Kada bus įspūdžių tęsinys, bijau ir žadėti :)

Read Full Post »

Priminimas

Kadangi skrydis vėlyvas, dar spėjau pasivaikščioti po Arashimaya vietovę ir pasigrožėti rudeniu.

Bet spalvos priminė… Jau laikas namo.

Už 5 minučių sėdu į lėkvtuvą :)

Read Full Post »

Pasisekė

Dvejojau, kaip geriau praleisti šiandieną, ir galų gale pasiėmiau “laisvą dieną“. Niekur toli nebevažiavau, tiesiog pasivaikščiojau Kioto gatvėmis, skirdamas laiko ir parduotuvėms.

Visai vakare, kai jau ruošiausi grįžinėti, pamačiau geišų būrelį. Rajone, kuriame, rašo, yra viena didžiausių tikimybių jas sutikti.

Aplink buvo žmonių, jas fotografuojančių, ir šiaip skubančių piko metu, tad laiko daug taikytis nebuvo. Pasijutau šiek tiek paparacis, gaudantis žvaigždžių kadrus :)

Geišos netrukus sėdo į taksi ir išvažiavo. Visgi jos tikrai prikausto dėmesį, kažkas neįtikėtino. Gaila, kad reginys toks trumpas, bet džiaugiuosi ir šia galimybe.

Aplinkui taip pat sukiojosi vyrų tradiciniais japoniškais drabužiais, tik jais niekas nesidomėjo. Palyginus su geišomis, visai neišvaizdūs :)

Read Full Post »

Ne, sudomino tikrai ne kimono

Šiandien “shinkansen“ bėgiai nuvedė į Okajamos miestą. Pasirinktas pažiūrėti derinys buvo gana tradicinis – pilis ir sodas, tačiau abu savaip žadėjo išsiskirti.

Okajamos pilis – kitaip nei daugelis kitų Japonijoje – yra juoda, ne balta. Dar vadinama “Varnų pilimi“. Nežinau, ar dėl spalvos, bet patiko taip, kad negalėjau atsižiūrėti ir nesinorėjo išeiti.

Korakuen sodas lūkesčius kėlė viešu pripažinimu, jog yra vienas iš trijų gražiausių šalyje. Buvo daug atvirų erdvių ir labiau panėšėjo į parką nei nudailintą japonišką sodą mūsų supratimu.

Nerealus medis, turbūt pirmą kartą mačiau taip tvieskiantį. Net vestuvininkai (bent atrodė panašu į jaunavedžius) stabtelėjo nusifotografuoti.

Po pietų vėluojančiais traukiniais nusibeldžiau į Okajamos prefektūros Kojima rajoną. Tai vieta, kur buvo pasiūti pirmieji japoniški džinsai ir dabar jų gamintojų pilnas miestelis.

Apsilankiau Džinsų muziejuje. Skamba kaip nesąmonė trenktis į tokią vietą Japonijoje, bet kažkodėl patraukė :)

Gaila, nespėjau pasivaikščioti “džinsų gatve“, kur daug jų pardavėjų… Pakeliui buvau tik poroje parduotuvių, kurios tarsi prognozavo, jog džinsiškos japonų interpretacijos gali būti visai įdomios :)

Read Full Post »

“TELE-3“ laikus prisiminus

Šiandien gerokai labiau atsipalaidavęs praleidau dieną… Nuvažiavau į nedidelį miestelį ir nesiblaškydamas skersai išilgai išvaikščiojau jo istorinę dalį.

Kurashiki nuo senų laikų buvo pirklių miestas. Į jį suplaukdavo (tikrąja to žodžio prasme taip pat) prekės iš įvairių regionų, o vėliau keliaudavo sostinėn bei į kitus miestus.

Kol prekės galėdavo būti išsiųstos, jas sandėliuodavo. Dabar buvę sandėliai yra tapę parduotuvėmis, restoranais ar tiesiog gyvenamaisiais namais. Baltos sienos, juodi stogai – rašo, jog visas rajonas išlikęs toks, kaip senais laikais.

Viena iš miesto ypatybių buvo kanalų sistema. Dabar išlikusi tik jos dalis, bet grožio ir savitumo miesteliui vis dar suteikia su kaupu.

Rudeniškos nuotaikos prie kanalo.

Miestelyje daug muziejų, įskaitant vieną tiesiog neįtikėtiną, eksponuojantį P. Picasso, C. Monet, H. Matisse, P. Gaugin ir kitų garsenybių paveikslus. Ne tie vardai, kurių būtų galima tikėtis Japonijos provincijoje.

Šioje galerijoje, deja, neapsilankiau… Pasirinkau šį tą arčiau vietinės žemės – Japonijos kaimiškų žaislų muziejų. Buvo įdomu, tik, gaila, neleido nieko fiksuoti fotoaparatu.

Iš gausios muziejų pasiūlos vienas atkreipė dėmesį paskaičius dar prieš vykstant. Man pažinti nėra lengva, bet gal kam nors pavyks?

Tai klasika, vardu “Kendi Kendi“ :) Žinia, šis “multikas“ buvo labai populiarus, o kaip pavyko išsiaiškinti su Chun, manija savu laiku neaplenkė ir Taivano.

Bilietas nepigus, į muziejų nėjau. Be to, supratau, kad nesu matęs nė vienos serijos… Laimė, internete galima rasti viską. Pats laikas būtų pažiūrėti ir Japonijos kultūrą pažinti visapusiškiau, neapsiriboti vien pilimis bei šventyklomis :)

Read Full Post »