Išeiginė

Šiandien vėlai kėliausi, dar vėliau išsikrapščiau į miestą, kol galiausiai susitikau su viena pirmųjų savo kinų kalbos klasiokių Taivane – japone Yangzi. Kitaip tariant, su gera patingėjimo doze sėkmingai ignoravau visus turistinius objektus :)

Vakarieniavom Japonijos šiaurės rytų regiono patiekalų restorane. Sakė, būsiu nevalgęs, šiuose kraštuose jie nedažni.

Pagrindinis man užsakytas valgis – ant grotelių keptas jaučio liežuvis. Vėliau nufotografavau tik meniu nuotrauką – patiektasis buvo rausvesnės spalvos ir kiek plonesnis.

Dar valgėm japoniškų bulvinių blynų-kotletukų, kurių irgi pirmą kartą ragavau su įmaišytais liežuvio gabaliukais, bei keptos ant grotelių skumbrės.

Štai tokia lėta lėta diena… Po paskutinių trijų zujant traukiniais-kulkom.

Read Full Post »

“Mazda“ iš vidaus

Šiandien į Hirošimą sugrįžau tam, kad apsilankyčiau “Mazda“ centrinėje būstinėje. Ten jie turi savo muziejų ir organizuoja ekskursijas.

Būtina iš anksto užsiregistruoti į vieną iš dviejų grupių – rytinę anglakalbę arba popietinę japonų. Atsidurti ryte dešimtai už beveik 400 km įmanoma, bet patingėjau keltis ir pasirinkau japonišką variantą.

Registraciją telefonu užvakar sutvarkė turistinės informacijos biuro darbuotojas :)

Muziejuje daugiausiai demonstruojami įvairūs modeliai. Nuo retro…

…iki dabartinių.

Pati įdomiausia dalis – gamyklos apžiūra. Ten galima pamatyti, kaip automobiliai surenkami ant linijos, kaip robotai sudeda mašinų stiklus ir pan. Tik negalima fotografuoti.

Muziejus kitame gale nuo administracijos pastato, tad autobusu dar perveža per visą teritoriją. Vėlgi jokių vaizdų fiksuoti negalima.

Angliškai būtų pavykę daugiau sužinoti, bet ši ekskursija ir taip labai patiko :)

Read Full Post »

Miestelis prie meno

Šiandien vėl atėjo eilė mažam miesteliui. Buvau Hirošimos prefektūroje esančiame Onomichi.

Miestelis prie vandens, išsidėstęs ir per kelias salas, kurios sujungtos tiltais. Laiką leidau “žemyninėje“ dalyje – perėjau taip vadinamu Šventyklų keliu.

Vietovės kalvotos, takas nuolat vingiuoja aukštyn žemyn ir per namų labirintus. Pirmą kartą į šoną nuklydau jau po poros minučių… Bet dėl to tik smagiau, rimtai pasiklysti ten per mažai erdvės.

Kelias jungia 25 šventyklas, tad – kaip nedideliam miesteliui – tankis aukštas.

Kita svarbi Onomichi tapatybės dalis – iš jo kilę rašytojai, dailininkai bei režisieriai. Yra atskiras Literatūros takas, o apie Hirayama Ikuo rašo, jog tai vienas žymiausių Japonijos dailininkų. Man, aišku, negirdėtas :)

Su menu susijusių ženklų ten ne mažiau nei šventyklų.

Read Full Post »

Išgyvenęs atominę bombą

Šiandien pradėjo galioti regioninis traukinių pasas ir apsilankiau savo kol kas tolimiausiame taške nuo Kioto – Hirošimoje už 370 km.

Šio miesto pavadinimas visiems žinomas dėl vienos priežasties – 1945 m. rugpjūčio 6 d. ant jo buvo numesta atominė bomba.

Dabar Hirošima – puikus, žaliuojantis miestas, kurio baisią istoriją primena sprogimo epicentre esantis parkas su muziejumi ir įvairiais atminimo ženklais (pvz., ugnimi, kuri degs tol, kol pasaulyje neliks atominių ginklų). Toje teritorijoje buvusių pastatų nuspręsta neatstatyti, kad parkas primintų tragiškus įvykius.

“Gyvas“ tų laikų liudininkas – šiuo metu “A-Bomb Dome“ vadinamas pastatas. Sprogimas jo nenušlavė nuo žemės, vėliau atrodė per daug sudėtinga griauti, kol galiausiai nuspręsta palikti tokios būklės kaip praeitį menantį paminklą.

Beje, šiandien pagaliau išmušė lietaus valanda, tiksliau – visa diena. Birželio pradžia Japonijoje yra lietaus sezonas, tad buvo tik laiko klausimas, kada jis pasirodys :)

Read Full Post »

Per kančias į tris žvaigždes

Šiandien su Chun buvom Koya-san, arba ant Koya kalno. Dabar ten ištisas miestelis su daugybe šventyklų, o viskas prasidėjo prieš 1200 metų, kai vienuolis, ieškojęs nuošalios vietos, ant kalno įkūrė vienuolyną.

Kad ir koks gidas po Japoniją būtų, šią vietą paprastai priskiria prie labiausiai rekomenduojamų aplankyti šalyje. Pvz., japan-guide.com duoda tris maksimalias žvaigždutes.

Koya-san išties turi savitą atmosferą. Pasiekti šį atskirą šventyklų pasaulėlį mums užtruko keturias valandas ir panašiai tiek pat sugrįžti. Nors kelionė išvargino labiau nei tikėjausi, apsilankyti tikrai verta.

Akmenų sodeliai Kongobuji šventykloje.

Tiesa, grįžti galima ir kitą dieną. Daugybė šventyklų siūlo nakvoti bei patirti vienuoliško gyvenimo, įskaitant tenykštį vegetarinį meniu – tokiame jaukiame gamtos prieglobstyje.

Read Full Post »