Gera, raja, gera…

Apsiniaukusią dieną Osakoje labai tiko apsilankymas akvariume “Kaiyukan“.

Tik užėjus greičiau buvo panašu į kokį alpinariumą :)

Bet vanduo ir jo gyventojai pasirodė netrukus. Dalis pingvinų gyvena šaltomis sąlygomis už storo stiklo.

Kita dalis – beveik ranka pasiekiami už barjero.

“Pakibusios“ žuvys. Taip ir nepajudėjo, bent jau tas kelias minutes…

Medūzų šokiai.

Minėjau, jog buvo galimybė paglostyti rają bei ryklius. Rajos nugara tokia minkšta ir švelni, kad net sunku apibūdinti.

Gurmaniškoji įrašo dalis – iš vakarienės tą dieną Kobės mieste, kur susitikau su magistro laikų antrakursiu taivaniečiu. Valgėm “okonomiyaki“ – ant karštos skardos pagamintą patiekalą.

Sudėjo, galima sakyti, salotas su dar neparuoštos mėsos gabaliukais.

Palaukti reikėjo gal penkiolika minučių – blyną tuo metu prižiūrėjo ir vartė vis prieinanti padavėja. Na, o kairėje – keptų makaronų porcija.

Read Full Post »

Skanios spalvos

Dar keletas nuotraukų iš Oharos… Be žalios spalvos, kuri tapo tos dienos įrašo motyvu, ten nemažai buvo violetinės.

Pagrindinis jos šaltinis – perilė, kurios mini plantacijos matyti vos atvykus.

Čia ji marinuotu pavidalu, kokiu dažnai patiekiami užkandžiai prie pagrindinių patiekalų.

Vėliau paragavau perilės skonio ledų, dar kartą patvirtinusių teoriją, jog violetiniai dalykai ne be reikalo atrodo apetitiškai. Kaip ir žali :)

Tik sulčių neatsigėriau, nors viliojo ir jos.

Pakelės vaizdai, matyti einant link vienos iš šventyklų.

Na, o pietums tradiciškai – grikių makaronai.

Read Full Post »

Rankų miškas

Pirmą dieną Kiote lankiausi Nijo pilyje ir Sanjunsangen-do šventykloje. Gaila, kad neišeina perduoti ar parodyti tai, dėl ko abi vietos yra ypatingos.

Apie “giedančias“ grindis Nijo pilyje buvau skaitęs, o vėliau spėjęs ir pamiršti. Atsiminiau tik bevaikščiodamas viduje, kai dėmesį atkreipė keistas garsas – kuo daugiau žmonių aplink, tuo stipresnis.

Sumontuotos kaip priemonė apsisaugoti nuo priešų, jos iš tiesų puikiai veikia. Dar palaukiau, kad nebūtų kitų lankytojų – žengti žingsnį be garso tikriausiai įmanoma, bet sunku.

Pagrindinis Nijo pilies pastatas.

Sodas aplink pilį.

Sanjunsangen-do šventykla žinoma dėl 1001 budistų gailestingumo deivės Kannon statulų – viena didelė centre ir po penkis šimtus iš abiejų pusių pailgame pastate. Fotografuoti viduje, deja, negalima.

Sakoma, kad ši deivė turi tūkstantį rankų. Statulose išdrožinėta mažiau, bet bendras skaičius vis tiek įspūdingas, padauginus iš 1001.

Į Daigo-ji šventyklą nebespėjau. Dirba iki penkių, o įleidžia iki pusės penkių, lygiai kada ir atėjau – bilietų pardavėja griežtesnė už dievybes prie vartų.

Tą dieną, kaip ir ne vieną kitą, valgiau “soba“ – grikių makaronus, kurie patiekami šalti. Gaivinantys bei lengvi – pats tas maistas vasarą.

Read Full Post »

Žiema, ruduo, vasara ir…

Laiko daugiau, o rašyti grįžus iš kelionių sunkiau… Įrašus lengviau kepti ant karštų įspūdžių :)

Paviešėjau dvi pirmas birželio savaites ir grįžau. Paskutinę pilną dieną – penktadienį – praleidau su ta pačia klasioke Yangzi, kur vakarą prieš susitikom pavakarieniauti.

Tą dieną galėjau rinktis –  vis dar galiojant traukinių pasui, dumti toliau link Hirošimos arba pamaklinėti po Osaką, turint vietinę gidę. Pasirinkau pastarąjį variantą ir dėl to visai nepasigailėjau.

Ėjom į Kuromon turgų. Jis labiau turistinis, tad Yangzi pati jame lankėsi pirmą kartą.

Daugiausiai jame buvo man nelabai aktualių jūros gėrybių.

“Vasabis“, arba japoniški krienai.

Totoro – iš animacinio filmo, kurio nesu matęs, bet jau esu beveik tapęs šio herojaus fanu :)

Įdomiausia dalis vyko arbatos parduotuvėje. Man patinka “matcha“ – žaliosios arbatos milteliai. Tiek pati arbata, tiek bet kokie gaminiai su jais (ledai, sausainiai, šokoladas, pyragai).

Tikros “matcha“, t.y. suplaktos šluotele, buvau gėręs ne tiek daug kartų. Užėjom į parduotuvę ir Yangzi vertėjaujant šeimininkė rodė, kaip reikia plakti.

Iš pradžių atsigėrėm jos paruoštos arbatos, paskui suplakiau pats, o viskas baigėsi tuo, kad nusipirkau ir šluotelę, ir 20 gramų miltelių – brangių bei ne pačios geriausios kokybės. Nes geriausios kainuoja iš viso nežmoniškus pinigus :)

Paieškoję vietos pietauti, galiausiai nusėdom šiame restorane.

Valgėm įvairiausius gruzdintus dalykus ant pagaliukų. Kadangi užsakinėti reikia po vieną, ne pats ekonomiškiausias būdas pasisotinti, bet buvo skanu.

Praėjom centru ir pavakare grįžau į Kiotą, kur laukė vakarienė su Chun kolegom.

Prasidėję žiemą, vizitai į Japoniją iki gražiausio metų laiko juda atbuline tvarka. Bet ar pasieks jie pavasarį, dar neaišku…

Read Full Post »