Nuotykiai Rytuose

Per kiek mažiau nei 1,5 val. nutolau daugiau kaip 1000 km nuo Stambulo. Esu Mardine, rytų Turkijoje.

Jau išlipus iš lėktuvo pasijuto kita klimatinė bei kultūrinė zona. Baisus vėjas, šalta. Visi vaikšto užsimaukšlinę kapišonus ar kepures.

Kad rezervuotą viešbutį nebus lengva rasti, įtariau. Į šį senovinį labirintų miestą atvykau jau sutemus. Angliškai niekas nekalba, tik adresą rodau ir galvoju, ar bent įtaria, kur man reikia.

“Mikriukas“ iš oro uosto atvežė į savo galinę stotelę, vairuotojas perdavė mane globai kito žmogaus, kuris sustabdė autobusą ir susakė informaciją šio vairuotojui.

Kai liepė, išlipau, viešbučio nė kvapo. Užėjau į parduotuvę, kurios savininkas tyrinėjo pavadinimą, adresą, skambino, klausinėjo ir galiausiai per “Google Translate“ parašė – “uždarytas“, “nėra elektros“. Patarė ieškotis stogo kitur.

Visgi kitame viešbutyje paklausiau, kur maniškis. Nurodė, kaip eiti. Ėjau, aišku, neradau, tad užsukau paklausti į dar vieną. Vėl skambinėjo, kol pranešė: “Kasr-i Abbas Hotel – rytoj, labanakt – čia“. Daugiau niekur nėjau, likau :)

Paskui paskambino iš “booking.com“, patvirtino, kad mano užsakytame viešbutyje nėra elektros, bet rytoj bus ir manęs ateis iš čia pasiimti.

Šiuo metu esu kambaryje, kur sienos gryno mūro, šalta, gelbsti elektrinis “pečiukas“ bei visur prisigėrę cigarečių kvapo. Jei norėčiau, taip pat galėčiau užsirūkyti, peleninė yra :)

Vakariniai gatvelių vaizdai, ieškant ko nors užkąsti. Pirmose nuotraukose – ledas ant šaligatvio :)

Rasti tai, ką reikia, sunku ne tik dėl besiraizgančių gatvelių, bet ir jas skersai jungiančių laiptų – galima lipti aukštyn ar leistis žemyn. Viešbučiai, kavinės būna pasislėpę kažkur gilumoje.

Vakarienės vieta.

Pastato, kur įsikūręs restoranas, vidinis kiemas.

Rytoj žiūrėsiu, kaip visa tai atrodo dienos šviesoje :)