Neramusis Diyarbakir

Šiandien ryte iš Mardino išvykau į Diyarbakir, vieną didžiausių miestų pietryčių Turkijoje. Iš turistinės pusės jis garsėja senovės Romos laikus siekiančiomis miesto sienomis, nors žiniose dažniau minimas kaip konfliktų tarp Turkijos vyriausybės ir kurdų vieta.

Kelionė sekėsi sklandžiai, atvažiavau su “mikriuku“ per valandą. Net tinkamą miesto autobusą pavyko greitai gauti, paleido prie minėtų miesto sienų. Jos beveik 6 kilometrų ilgio ir juosia įdomiausią Diyarbakir dalį – senamiestį su mečetėmis, kitomis turistinėmis įžymybėmis, viešbučiais, restoranais ir pan.

Man irgi reikėjo ten patekti, bet prie vartų laukė užkardos bei policija, įeinančius ar išeinančius apieško, prašo asmens dokumentų. Pasakiau, kad noriu patekti į viešbutį, ir mečetės, prie kurios jis yra, pavadinimą. Taip visiems lengviau suprasti, kur man reikia, nes viešbučio nelabai žino.

Patarė dar paeiti išorine dalimi ir įeiti pro kitus vartus. Ten vėl ginkluotosios pajėgos, automatai. Pasakiau savo tikslą. Policininkas ar specialiųjų pajėgų atstovas (beveik visi su kaukėmis) sako: “Pavojinga, labai pavojinga. Teroristai”.

Klausiu, man visgi eiti vidun ar ieškoti kito viešbučio. Pagalvojo… “Eik”. Tik kuprines apieškojo.

Už sienų vaizdas nepaprastosios parengties – visos įstaigos, parduotuvės uždarytos, stovi karinės mašinos. Civilių tik pavieniai, tuos pačius vidury gatvės apieško. Kiti su lagaminais traukia į išorinę pusę.

Einu link ten, kur turi būti mečetė, netrukus ir mane sustabdo. Kai sužino, kad reikia viešbučio, tolyn neleidžia, pasitaria ir nukreipia į gretimą pastatą. Pasirodo, ten kitas viešbutis.

Jo priimamajame sėdi keli vietiniai. Sako, galiu apsistoti, o maniškis viešbutis bus uždarytas, ten vykdoma operacija ir pavojinga. Klausiu, ar pas juos nepavojinga – ne, viskas gerai. Ar yra daugiau apsistojusių – ne, tu vienas. Gal yra kitų viešbučių už sienos – kad dauguma jų čia, senojoje miesto dalyje. O jūs čia visą laiką būsit, jeigu ką – būsim, būsim, taip pat ir naktį.

Parodė kambarį – normalus. Palikau daiktus ir išėjau valgyti. Prieš tai dar paskaičiau, kas vyksta. Pasirodo, neseniai buvo nužudytas advokatas, vyko susirėmimai, žuvo keli žmonės, tad įvesta komendanto valanda. Kodėl izoliuota būtent senoji miesto dalis, nežinau.

Prie vartų vėl dokumentų patikra, kuprinės apieškojimas. Klausia, ar esu žurnalistas. Kai pasakiau, kad ne, nustebęs pasižiūrėjo – tai ką tu veiki Turkijoje?

Galvoju, mano užduotys – gerai pavalgyti, nusipirkti maisto/vandens vakarui ir grįžti iki sutemstant. Papildoma užduotis – pažiūrėti, ar netoliese nėra kitų viešbučių.

Gyvenimas pakitęs ir išorinėje pusėje, nors nėra paralyžiuotas. Daug kas nedirba, bet rasti valgyti galima. Arčiau sienos būriuojasi žmonės, diskutuoja, žiūri į jos pusę.

Per trumpą laiką pavalgiau dukart, nors antrą kartą dar nebuvau išalkęs. Radau prekybos centrą, apsipirkau. O paskui ir viešbučių aptikau. Geresni ir brangesni negu tas už sienos, bet nieko tokio.

Išsirinkau tokį, kuriame akivaizdžiai yra apsistojusių žmonių, taip pat restoranas ir nemažai personalo. Jeigu norėtųsi valgyti, vis tiek geriau, kai yra vietoje ir vakare nereikia eiti ieškoti į miestą.

Grįžau prie sienos, patikros punkte pasakiau, jog netrukus vėl pasirodysiu su didele kuprine, kraustausi kitur. Pažiūrėjau žemėlapyje – mano anksčiau rezervuotas viešbutis visai prie pat, tik gatvele gilyn ir arčiau mečetės, o šis labiau prie sienos. Bet saugumo prasme skirtumas gal ir yra, nes apie mečetę paklausti visi sakydavo, jog pavojinga, ir nieko, jei minėdavau, kad einu į tą viešbutį arčiau sienos.

Visai nepyko, kai pasakiau, kad neliksiu. Paklausė, ar mano rastas viešbutis atidarytas, ar yra “elektrik”, ir viskas.

Niekur labai nenutolau ir su naujuoju viešbučiu, miesto siena prie pat, tik čia jau išorinė pusė – paprastesnis judėjimas, nebereikia eiti per patikros punktus. Ir šiaip arčiau gyvenimo, viduje truputį vaiduokliškas jausmas, kai viskas uždaryta.

Rytinė Turkija neprognozuojama… Taip jau nutiko, kad lankyti Diyarbakir dabar nėra tinkamas metas :)