Apsilankymas Didžiajame turguje – tai malonumas, turintis savą kainą.
Smagioji dalis yra sukiotis tarp nesibaigiančių parduotuvių, pasiklysti, nebeprisimenant, pro kur įėjai, ir nežinant, kur išeisi, bei stebėtis kalnais įvairiausių gėrybių. Tik viso to negalima daryti ramiai :)
Parduotuvių kviesliai taip aktyviai dirba savo darbą, jog menkiausias galvos kryptelėjimas, žingsnio pristabdymas ar žvilgtelėjimas puse akies į išdėliotas prekes bus suprastas kaip didžiausio susidomėjimo išraiška ir pasipils klausimų bei siūlymų tirada.
Ties kita parduotuve – tas pats, ir taip beveik visame turguje. Žodžiu, tam erzeliui reikia nemenkos ištvermės :)
Vienas iš daugybės įėjimų, pro kurį žengiau ir pats.
Jėgoms atgauti – puodelis ką tik išspaustų granatų sulčių. Skonis savotiškas, kiek aitrus.
Netoli Didžiojo yra taip vadinamas Prieskonių turgus. Jame daugiausiai maisto produktai – prieskoniai, saldumynai, džiovinti vaisiai.
Tenai ne tik akys raibsta, bet ir seilės tįsta :)
Jeigu norisi visko to paties – maisto ir ne tik – ramesnėje aplinkoje, galima užsukti į Arasta turgų prie Mėlynosios mečetės. Mažiau žmonių, mažiau triukšmo, o kartais net ir kainos mažesnės.
Apie Taivaną, Taipėjų ir t.t... :) 
Jo, sunku eit per turgų nesidairant, o dairantis dar sunkiau 😃 gražios lempos, jau matytos seniau keliavusių į Stambulą, nežinau kainų, bet tikėtina, kad suviliotų 😊
Žibintai ir man gražu… Kainų jokių neklausinėjau, nes pradėjus kalbą būtų iš viso neįmanoma atsiginti :)
Kai Indija jau galutinai užˆ$#o, tai užsidėdavau ausinuką su muzika ir psio – lyg ir eini per tą pačią vietą, bet jausmas toks, lyg žiūrėtum filmą kino teatre. Pro šalį plaukia tuktukai, kažką rankomis gestikuliuoja ir tuščiais kalibrais murma turgaus prekeiviai – pasaka, o ne pragaras :D
Gera mintis dėl ausinuko… Natūraliai ignoruoti tų šūkavimų neišeina, o kai negirdi, tai ir netrukdo :)