Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Japonija’ Category

Gera, raja, gera…

Apsiniaukusią dieną Osakoje labai tiko apsilankymas akvariume “Kaiyukan“.

Akvariumas "Kaiyukan"

Tik užėjus greičiau buvo panašu į kokį alpinariumą :)

Medžiai

Bet vanduo ir jo gyventojai pasirodė netrukus. Dalis pingvinų gyvena šaltomis sąlygomis už storo stiklo.

Pingvinai

Kita dalis – beveik ranka pasiekiami už barjero.

Kiti pingvinai

“Pakibusios“ žuvys. Taip ir nepajudėjo, bent jau tas kelias minutes…

Žuvys kybo

Medūzų šokiai.

Medūzos

Minėjau, jog buvo galimybė paglostyti rają bei ryklius. Rajos nugara tokia minkšta ir švelni, kad net sunku apibūdinti.

Glosto rają

Gurmaniškoji įrašo dalis – iš vakarienės tą dieną Kobės mieste, kur susitikau su magistro laikų antrakursiu taivaniečiu. Valgėm “okonomiyaki“ – ant karštos skardos pagamintą patiekalą.

Sudėjo, galima sakyti, salotas su dar neparuoštos mėsos gabaliukais.

Ruošia "okonomiyaki"

Palaukti reikėjo gal penkiolika minučių – blyną tuo metu prižiūrėjo ir vartė vis prieinanti padavėja. Na, o kairėje – keptų makaronų porcija.

Vakarienė

Reklama

Read Full Post »

Skanios spalvos

Dar keletas nuotraukų iš Oharos… Be žalios spalvos, kuri tapo tos dienos įrašo motyvu, ten nemažai buvo violetinės.

Pagrindinis jos šaltinis – perilė, kurios mini plantacijos matyti vos atvykus.

Perilės laukai

Čia ji marinuotu pavidalu, kokiu dažnai patiekiami užkandžiai prie pagrindinių patiekalų.

Marinuota perilė

Vėliau paragavau perilės skonio ledų, dar kartą patvirtinusių teoriją, jog violetiniai dalykai ne be reikalo atrodo apetitiškai. Kaip ir žali :)

Perilės skonio ledai

Tik sulčių neatsigėriau, nors viliojo ir jos.

Pakelės vaizdai, matyti einant link vienos iš šventyklų.

Oharos namai

Oharos namai

Na, o pietums tradiciškai – grikių makaronai.

Pietūs

Read Full Post »

Rankų miškas

Pirmą dieną Kiote lankiausi Nijo pilyje ir Sanjunsangen-do šventykloje. Gaila, kad neišeina perduoti ar parodyti tai, dėl ko abi vietos yra ypatingos.

Apie “giedančias“ grindis Nijo pilyje buvau skaitęs, o vėliau spėjęs ir pamiršti. Atsiminiau tik bevaikščiodamas viduje, kai dėmesį atkreipė keistas garsas – kuo daugiau žmonių aplink, tuo stipresnis.

Sumontuotos kaip priemonė apsisaugoti nuo priešų, jos iš tiesų puikiai veikia. Dar palaukiau, kad nebūtų kitų lankytojų – žengti žingsnį be garso tikriausiai įmanoma, bet sunku.

Pagrindinis Nijo pilies pastatas.

Nijo pilis

Sodas aplink pilį.

Nijo pilies sodas

Nijo pilies sodas

Sanjunsangen-do šventykla žinoma dėl 1001 budistų gailestingumo deivės Kannon statulų – viena didelė centre ir po penkis šimtus iš abiejų pusių pailgame pastate. Fotografuoti viduje, deja, negalima.

Sanjunsangen-do

Sakoma, kad ši deivė turi tūkstantį rankų. Statulose išdrožinėta mažiau, bet bendras skaičius vis tiek įspūdingas, padauginus iš 1001.

Į Daigo-ji šventyklą nebespėjau. Dirba iki penkių, o įleidžia iki pusės penkių, lygiai kada ir atėjau – bilietų pardavėja griežtesnė už dievybes prie vartų.

Dievybės prie Daigo-ji šventyklos įėjimo

Dievybės prie Daigo-ji šventyklos įėjimo

Tą dieną, kaip ir ne vieną kitą, valgiau “soba“ – grikių makaronus, kurie patiekami šalti. Gaivinantys bei lengvi – pats tas maistas vasarą.

Soba (grikių makaronai)

Read Full Post »

Žiema, ruduo, vasara ir…

Laiko daugiau, o rašyti grįžus iš kelionių sunkiau… Įrašus lengviau kepti ant karštų įspūdžių :)

Paviešėjau dvi pirmas birželio savaites ir grįžau. Paskutinę pilną dieną – penktadienį – praleidau su ta pačia klasioke Yangzi, kur vakarą prieš susitikom pavakarieniauti.

Tą dieną galėjau rinktis –  vis dar galiojant traukinių pasui, dumti toliau link Hirošimos arba pamaklinėti po Osaką, turint vietinę gidę. Pasirinkau pastarąjį variantą ir dėl to visai nepasigailėjau.

Ėjom į Kuromon turgų. Jis labiau turistinis, tad Yangzi pati jame lankėsi pirmą kartą.

Kuromon turgus

Daugiausiai jame buvo man nelabai aktualių jūros gėrybių.

Kuromon turguje

Kuromon turguje

“Vasabis“, arba japoniški krienai.

"Vasabis"

Totoro – iš animacinio filmo, kurio nesu matęs, bet jau esu beveik tapęs šio herojaus fanu :)

Totoro

Įdomiausia dalis vyko arbatos parduotuvėje. Man patinka “matcha“ – žaliosios arbatos milteliai. Tiek pati arbata, tiek bet kokie gaminiai su jais (ledai, sausainiai, šokoladas, pyragai).

Tikros “matcha“, t.y. suplaktos šluotele, buvau gėręs ne tiek daug kartų. Užėjom į parduotuvę ir Yangzi vertėjaujant šeimininkė rodė, kaip reikia plakti.

Ruošia "matcha"

Iš pradžių atsigėrėm jos paruoštos arbatos, paskui suplakiau pats, o viskas baigėsi tuo, kad nusipirkau ir šluotelę, ir 20 gramų miltelių – brangių bei ne pačios geriausios kokybės. Nes geriausios kainuoja iš viso nežmoniškus pinigus :)

Paieškoję vietos pietauti, galiausiai nusėdom šiame restorane.

Pietų vieta

Valgėm įvairiausius gruzdintus dalykus ant pagaliukų. Kadangi užsakinėti reikia po vieną, ne pats ekonomiškiausias būdas pasisotinti, bet buvo skanu.

Pietūs

Praėjom centru ir pavakare grįžau į Kiotą, kur laukė vakarienė su Chun kolegom.

Osakos centras

Prasidėję žiemą, vizitai į Japoniją iki gražiausio metų laiko juda atbuline tvarka. Bet ar pasieks jie pavasarį, dar neaišku…

Read Full Post »

Išeiginė

Šiandien vėlai kėliausi, dar vėliau išsikrapščiau į miestą, kol galiausiai susitikau su viena pirmųjų savo kinų kalbos klasiokių Taivane – japone Yangzi. Kitaip tariant, su gera patingėjimo doze sėkmingai ignoravau visus turistinius objektus :)

Vakarieniavom Japonijos šiaurės rytų regiono patiekalų restorane. Sakė, būsiu nevalgęs, šiuose kraštuose jie nedažni.

Pagrindinis man užsakytas valgis – ant grotelių keptas jaučio liežuvis. Vėliau nufotografavau tik meniu nuotrauką – patiektasis buvo rausvesnės spalvos ir kiek plonesnis.

Jaučio liežuvis

Dar valgėm japoniškų bulvinių blynų-kotletukų, kurių irgi pirmą kartą ragavau su įmaišytais liežuvio gabaliukais, bei keptos ant grotelių skumbrės.

Štai tokia lėta lėta diena… Po paskutinių trijų zujant traukiniais-kulkom.

Read Full Post »

“Mazda“ iš vidaus

Šiandien į Hirošimą sugrįžau tam, kad apsilankyčiau “Mazda“ centrinėje būstinėje. Ten jie turi savo muziejų ir organizuoja ekskursijas.

Būtina iš anksto užsiregistruoti į vieną iš dviejų grupių – rytinę anglakalbę arba popietinę japonų. Atsidurti ryte dešimtai už beveik 400 km įmanoma, bet patingėjau keltis ir pasirinkau japonišką variantą.

Registraciją telefonu užvakar sutvarkė turistinės informacijos biuro darbuotojas :)

Muziejuje daugiausiai demonstruojami įvairūs modeliai. Nuo retro…

Mazda R360 (1960)

…iki dabartinių.

Mazda Roadster MX-5 (2015)

Pati įdomiausia dalis – gamyklos apžiūra. Ten galima pamatyti, kaip automobiliai surenkami ant linijos, kaip robotai sudeda mašinų stiklus ir pan. Tik negalima fotografuoti.

Muziejus kitame gale nuo administracijos pastato, tad autobusu dar perveža per visą teritoriją. Vėlgi jokių vaizdų fiksuoti negalima.

Angliškai būtų pavykę daugiau sužinoti, bet ši ekskursija ir taip labai patiko :)

Read Full Post »

Miestelis prie meno

Šiandien vėl atėjo eilė mažam miesteliui. Buvau Hirošimos prefektūroje esančiame Onomichi.

Onomichi

Miestelis prie vandens, išsidėstęs ir per kelias salas, kurios sujungtos tiltais. Laiką leidau “žemyninėje“ dalyje – perėjau taip vadinamu Šventyklų keliu.

Vietovės kalvotos, takas nuolat vingiuoja aukštyn žemyn ir per namų labirintus. Pirmą kartą į šoną nuklydau jau po poros minučių… Bet dėl to tik smagiau, rimtai pasiklysti ten per mažai erdvės.

Onomichi

Kelias jungia 25 šventyklas, tad – kaip nedideliam miesteliui – tankis aukštas.

Kita svarbi Onomichi tapatybės dalis – iš jo kilę rašytojai, dailininkai bei režisieriai. Yra atskiras Literatūros takas, o apie Hirayama Ikuo rašo, jog tai vienas žymiausių Japonijos dailininkų. Man, aišku, negirdėtas :)

Su menu susijusių ženklų ten ne mažiau nei šventyklų.

Onomichi

Read Full Post »

Older Posts »