Spalvoti paragavimai ir pamatymai

Kadangi jau buvo toks pageidavimas, šiandien pradėsiu nuo senojo fotoaparato nuotraukos :) Vaizdas tik iš dalies atskleidžia jo sunkią būklę, nes, pvz., užsklanda, kurią atitraukus fotoaparatas įsijungia, išklypus tiek, jog vos prilietus aparatas iš karto išsijungia. Praktiškai niekam negaliu duoti, kad nufotografuotų – vos paima į rankas, tuoj jis visas ir susitraukia. Na, ir daugybė kitų niuansų, įskaitant kelių dienų “užsiožiavimus“, kai neįsijungia, o paskui staiga jokių problemų.

Tuo pačiu parodysiu ir naująjį :) Kartu nesudėjus, sunku įvertinti dydžius – šis daug mažesnis ir lengvesnis. Net keista rankose turėti, buvau įpratęs laikyti “plytą“ :)

Toliau visgi grįšiu prie nuotraukų, darytų senuoju. Noriu dar truputį parodyti Malaizijos. Sugrįžęs antrąją dieną, kaip tik pataikiau “ant“ sekmadieninio turgaus, vykstančio po viešbučio langais.

Ragavau tamarindų gėrimo – davė padegustuoti ir paskui nepirkau, nes pasirodė per saldu :) Pardavėjas sakė, kad kitaip neišeina, mažiau saldaus neperka vietiniai.

Buvo daug žolių gėrimų. Rašė, kad šis, pvz., padeda gydyti vėžį.

Pats pirkau kitokio, kur pardavėja buvo kinė ir galėjau daugiau pakalbėti. Sakė, jų žolės organiškos ir turi organizmą išvalantį poveikį. Lengvai rūgštus gėrimėlis.

Tuo pačiu pasakė, kas tai – “smirdančioji“ pupelė. Taip vadinama dėl savotiško skonio. Buvau matęs Kuala Lumpure, tada nežinojau, kas per dalykas.

Spalvota, spalvota…

Atrodo, kad jie iš tokių spalvų semiasi įkvėpimo darydami desertus :)

Ir gėrimų yra šaltibarščių spalvos :)

Filatelistų kampelis.

Iš išvaizdos primena tarakonus, bet ne jie, kitaip išsilakstytų iš neuždengtos dėžės. Ir dar garsą skleidė – lyg ciksėjimą.

Vakare mačiau durijų pardavėją. Įsitaisius tarp jų lyg valdovė ant sosto :)

Valgyti Kota Kinabalu buvo taip pat patogu, kaip Kuala Lumpure prieš kelis mėnesius – daug nebrangių indiškų valgyklų. Užsisakiau kažkada ragautą “murtabak“ – šį kartą stebėjau visą gaminimo procesą.

Mažą tešlos paplotėlį…

…skraidino tarp rankų tol…

…kol patapo štai tokio dydžio.

Prikimšo daržovių ir kepė. Šio vaizdo gal nebūčiau fotografavęs, bet jis pats man primygtinai rodė, kad tai padaryčiau – maždaug kitas gaminimo etapas :)

Na, o patiektas “murtabak“ atrodė taip…

Kitą kartą valgiau juoduliškos sriubos su kiniškų vaistų prieskoniu. Iš pradžių pasigailėjau, kad užsisakiau, bet paskui taip tiko ta šilta sriuba.

Antrosios dienos vakarą nusprendžiau išsiklausti, kas būtų vienas tradiciškiausių Sabah, tos Malaizijos valstijos, patiekalų. Rekomendavo keptus ryžius, kurie iš tiesų buvo savotiški ir nepanašūs į kokius kada valgytus.

Kai sakiau, kad ir gėrimo noriu tradicinio, aišku, atnešė tą rožinės spalvos :)

Daugiau galiu parodyti nebent porą vaizdų, susijusių su vietiniu transportu. Vaikai ten iškišę galvas pro atidarytas duris, kol tarpmiestinis autobusas lekia visu greičiu, kviečia keleivius. Turėtų ten ką veikti mūsų vaiko teisių apsaugos kontrolierės…

“Mikriukas“, prie kurio vienas keleivis papozavo labai “kieta“ poza :)

Pabaigai – sekmadieninio Kota Kinabalu turgaus ritmai. Patinka man ta muzikėlė, galiu kelis kartus iš eilės pasileisti… Smagaus klausymo! :)

Read Full Post »

Malaizijos Rumšiškėse

Paskutinius vakarus vis kažką veikiau… Penktadienį su bendradarbiais važiavom į restoraną prie Yangmingshan nacionalinio parko. Restoranas ant kalno, nuo kurio matosi visas Taipėjus, tad ir vadinasi “Viršūnė“. Vakar su Irena, Kristina ir Gediminu valgėm skanių picų, o šiandien buvo “grand“ lietuvių susitikimas – daugiau kaip dešimt veidų.

Nevėlai grįžau, tad dar parodysiu šį tą iš praeito savaitgalio išvykos. Pirmą dieną nieko “rimto“ nuveikti nespėjau, tik pasidairiau po vakarėjantį Kota Kinabalu.

Miestas nedidelis, bet ištįsęs, eina palei pakrantę.

Saulėlydis su lėktuvu.

Vieta, nuo kur fotografavau, vadinasi Signalinė kalva. Buvau paskaitęs, jog ten verta nueiti, atsiveria gražūs vaizdai.

Nusileidęs iki sutemų pravaikščiojau prie jūros.

Jaunimo nakvynės namai, kur gyvenau. Viskas paprasta, bet švaru. Jei ne tas mirtinai šaldantis kondicionierius, tai priekaištų iš viso neturėčiau :)

Prie pat buvo 15 metų aukščio laikrodis-bokštas, pastatytas pirmojo miesto valdytojo F. G. Atkinsono garbei.

Antrą dieną Kota Kinabalu, jau sugrįžęs iš Brunėjaus, aplankiau daugiau vietų, nors taip ir nepavyko rasti paukščių rezervato, į kurį labai norėjau nueiti. Ko klausiau, niekas tiksliai nežinojo. Išsiuntė į vieną miestelį, į kurį nusigavus pasakė, jog ten jo tikrai nėra. Tad po daugiau kaip dviejų valandų blaškymosi stovėjau toje pačioje vietoje, iš kurios išvykau, ir be rezultatų :)

Dvejojau, ar važiuoti, bet visgi spėjau į Sabah muziejų, kur pristatoma šios Malaizijos valstijos tradicijos, menas ir pan.

Viduje taip senoviškai viskas pateikta, jog kažkuo net priminė tarybinį muziejų :) Fotografuoti negalima ir, tiesą pasakius, dėl to nelabai didelis nuostolis… Įdomiausia dalis buvo “kaimelis“ – įvairių Malaizijos etninių grupių tradicinių pastatų pavyzdžiai, kur prasimaliau iki pat uždarymo.

Visai temstant, nuėjau žvilgtelti į netoli muziejaus esančią Kota Kinabalu mečetę.

Tik į vidų nepatekau, kaip tik buvo prasidėję apeigos… Melstis eina basi – apavas prie įėjimo.

Tiek šiandien kelionės… Dar šiek tiek liko :)

Read Full Post »

A-ūūū!

Rašau iš Kota Kinabalu! :) Miesto gan skambiu egzotišku pavadinimu… Kultūriškai primena Kuala Lumpurą, ta pati Malaizija, tik daug lėtesnis tempas – koks būna kurortuose.

Nors oro uostas tik 7 km nuo miesto, bet susiekimas nerealus – važinėja po vieną autobusą per valandą, to paties grafikas neaiškus, jokia stotelė oro uoste nepažymėta…

Laiką leidžiu ramiai, šiandien jau nieko nespėjau nuveikti – užtruko, kol iki viešbučio su tokia transporto sistema nusigavau :)

Vakare pasivaikščiojau prie jūros, kuri prie pat. Čia Pietų Kinijos jūra.

Tad šiandien daugiau relaksacija, be didelio lakstymo… “Havajietiško“ stiliaus vaizdelis.

Šilti linkėjimai visiems! :)

Read Full Post »

Į stovyklą!

Atrodo, laisvos dienos, bet buvo daug nesutvarkytų smulkių dalykų, tai šiandien ir vakar jais užsiėmiau. Atiduosiu žadėtą skolą – likusias foto iš Malaizijos. Jų daug ir nelabai susijusios tarpusavyje :)

Čia yra aikštė, į kurią patekau atsitiktinai ir nepaliko jokio įspūdžio. Bet pakelėje stovėjo virtinė autobusų, o būriai išlipusių turistų fotografavosi. Gal kažko apie tą aikštę nežinau :)

Vienas iš variantų, kur galvojau nueiti, buvo tropinių paukščių parkas. Bet bilietas… Jei teisingai pamenu, gal keturiasdešimt keli litai. Tad parko vaizdą turiu tik iš išorės :)

Bent šalia esantys sodai buvo nemokami…

Gyvenau netoli kinų kvartalo. Kažkaip naiviai įsivaizdavau, kad ten bus vieni kinai ir tokia romantiška kiniška atmosfera. Turgus, grūstis, triukšmas ir tikrai ne vien kinai :)

Nemaži rambutanai (tie gauruoti).

Bandelių kepėjas kinų kvartale.

Dar truputį Petronas bokštų – išorė, vidaus interjero fragmentas ir parduotuvės viduje.

Yra Kuala Lumpure kitas garsus bokštas – Menara KL (421 m aukščio). Specialiai nėjau žiūrėti iš arti, nes užteko pavėpsojimo iš apačios į Petronas.

Eismas Malaizijoje vyksta kaire puse. Kažkada Honkonge buvau pasimokęs, kaip reikia neužsimiršti einant per gatvę, kai atrodo, kad niekas neatvažiuoja… Iš tikrųjų atvažiuoja, tik iš kitos pusės nei tikiesi. Nors saugojausi, vieną kartą vis tiek užsimiršau. Gerai, kad sustojo, nors Kuala Lumpure visi važinėja greitai.

Dėl eismo kaire puse viskas atrodo “atvirkščiai“. Pavyzdžiui, šis autobusas pajudės į kairę, o ne dešinę, nors durys šioje pusėje.

Ant metro eskalatorių prašo lygiuotis kairėje, kad kiti galėtų praeiti.

Traukiniuose yra atskiri vagonai moterims. Buvo įlipęs vienas vaikinas, bet stoties prižiūrėtojas jį greitai iš ten iškrapštė.

Dar apie transportą – tund(r)ų zona. Paliksi mašiną – nutemps.

Nors moterys musulmoniškais rūbais ten labai įprasta, bet užsidangsčiusių aklinai ir juodai – ne tiek daug.

Buvau nuėjęs į daoistinę šventyklą. Palyginus su mečetėm ir hinduistų šventyklom, viskas atrodė taip “sava“ :)

Kita vertus, iš to didelio “savumo“ negaliu pasakyti, kokiom progom naudojami šie apsiaustai…

Jūrų kokoso riešutai. Buvau susigundęs paragauti jų sulčių, bet sakė, kad labai saldu, o tuo metu norėjosi ko nors gaivaus. Taip ir liko neparagauta.

Ši nuotraukų serija – iš malajų turgaus, jame vieną popietę pasivaikščiojau. Daug nematytų ir neaiškių dalykų ten buvo :)

Bent jau šitą dalyką žinau – duonvaisiai :)

Na, ir kelios foto iš Batu urvų.

Viduje ten tokios plačios erdvės, išties įspūdinga.

Iš suvenyrų pasiūlos – religijos skirtingos, bet koloritas panašus.

Visai neprabangus, bet, atrodo, saldus popiečio pogulis.

Tai tiek… Nesibaigiantis šios dienos įrašo nuotraukų srautas išseko, o tuo pačiu ir įspūdžiai iš Malaizijos pasibaigė :)

Jau rytoj laukia kita mini kelionė. Važiuosiu į Taivano pietus (kartu su Gediminu), dalyvausim Taivano tarptautinio bendradarbiavimo ir vystymo fondo organizuojamame renginyje. Kviečiami studentai iš užsienio, žada “vasaros stovyklą“, kurios metu bus kalbama apie tarptautinius santykius, bendradarbiavimą ir pan.

Tiesą pasakius, kas tai per renginys, iki galo taip ir nesuprantu. Užsiregistravau, nes pagalvojau, kad gal pasitaikys įsidarbinimo galimybių, nors tikimybė maža, nes renginys ne į tai orientuotas. Kitas dalykas, kad viską apmoka, net kelionės bilietus.

Vyks iki šeštadienio popietės netoli Tainano (miestas Taivano pietuose) esančioje “fermoje“. Taip yra vadinama kažkas panašaus į kaimo turizmo sodybas: aplink gamta, gražūs vaizdai ir tuo pačiu siūlomos kokios nors pramogos.

Vis pagalvodavau, kad būtų smagu apsilankyti kokioje “fermoje“, jų Taivane nemažai, bet tai gana brangus malonumas, nakvynės ten nepigios. Tuo pačiu šį kartą labai norėčiau bent trumpam užsukti į patį Tainano miestą. Jis vienas seniausių Taivane ir istoriškai įdomiausių. Gal bus proga…

Nežinau, ar gerai darau, bet noriu vežtis kompiuterį :) Jei bus internetas, ryšį palaikysim. Iš ne bet kur, iš “fermos“!

Read Full Post »

Nuo mečetės prie mečetės

Šiandien buvau susitikęs su Irena ir Aurelijum. Pietaudami pašnekėjom apie keliones – mano paskutinę buvusią ir jų būsimą rytoj, išvažiuoja kelioms dienoms į kalnus Taivane.

Žiūriu, dar likę kelionės nuotraukų, o laiko nuo tada, kai grįžau, jau nemažai praėję. Bijau, kad nusibos taip ilgai pasakojami įspūdžiai, tad bandysiu tai, kas likę, sutalpinti į du įrašus. Žada būti netrumpi :)

Šiandien užbaigsiu su mečetėm, kurių dar likę visos trys. Negaištam laiko, pirmyn į kelią. Masjid Jamek – seniausia Kuala Lumpuro mečetė, statyta 1909 m.

Palyginus nedidelė, bet labai graži. O kadangi tai pirmoji mečetė, kurioje lankiausi, įspūdis gal ir dėl to buvo gilesnis.

Ko tikėtis iš mečečių, tiesą pasakius, nelabai žinojau. Nustebino, kad plotai, kur meldžiamasi, tokie atviri.

Ten galima eiti tik musulmonams ir nusiavus batus.

Kitose mečetėse batus reikėdavo nusiauti ir ten, kur leidžiama vaikščioti ne vien musulmonams.

Taip pat yra apribojimų dėl aprangos. Tokią lentelę mačiau kažkur praeidamas gatvėje.

Nors čia parodyta, kad negalima nei šortų, nei trumpų rankovių, mano trumpos rankovės nė vienoje mečetėje nekliuvo. Šortai tikriausiai jau būtų buvę negerai. Tokiais atvejais yra paruošti apsiaustai, kuriais – kiek teko matyti – dažniau turėdavo gobtis moterys.

Apsiplovimo vieta. Panašu, kad tokios vietos būna visose mečetėse.

Aukų dėžutė su islamo simboliu – pusmėnuliu ir žvaigžde.

Įėjimas į Masjid Jamek mečetės teritoriją – vartai uždaryti ir nesuprasi, ar galima įeiti. Tada ateina moteriškė, pakviečia į vidų ir vartus vėl uždaro.

Traukiam link Nacionalinės mečetės :)

Ji pastatyta vėliau – 1965 m. Erdvios salės su kolonom buvo ir ten.

Nors vaizdas gana egzotiškas, iš tikrųjų tie apsigobusieji yra vienas neegzotiškiausių elementų – turistai :)

Jiems Nacionalinėje mečetėje paruošti tokios spalvos apsiaustai.

Dar keli vaizdai.

Karių mauzoliejus. Tik ten visai ne kariai palaidoti, o Malaizijos ministrai pirmininkai ir panašūs asmenys.

Aukų dėžutės – turbūt irgi tradicinis mečečių elementas.

Kokią “tiesą apie Jėzų Kristų“ gali papasakoti musulmonai, nežinau, nes šito lankstinuko nepasiėmiau. Bet pasiėmiau kitų.

Čia ne Londono, Niujorko ar Tokijo laikai kaip kokiam viešbutyje, o – bent jau kaip supratau – valandos, kada reikia melstis, ar bent kažkas panašaus į tai.

Artėjam prie kitos mečetės – malajų rajone Kampung Baru.

Patiko ir joje, nes ramu, jokių turistų. Už tai ir į mane ten truputį keistai žiūrėjo.

Zona, kur jau galima tik musulmonams. Kadras šiek tiek vogčia, nedrįsau labai atvirai nukreipti fotoaparato.

Aplink mečetę buvo prekiautojų musulmoniškais reikmenimis, su vienu truputį pakalbėjau.

Kepurės, kurias gali nešioti ne tik musulmonai!

Maldų kilimėliai.

Kaip tuos karolius naudoja, nežinau :)

Aromatai, kuriuose nėra alkoholio.

Dar trumpam į sikhų šventyklą.

Pagrindinės maldų salės priekis.

O šiaip ten viskas gana paprastai atrodė. Viena iš patalpų.

Na, ir visai pabaigai… Sultono Abdul Samad pastatas, statytas dar XIX amžiuje.

Viskas. Ačiū už kantrybę, beliko vienas įrašas apie Malaiziją su panašiu kiekiu nuotraukų :)

Read Full Post »