Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Pietų Korėja’ Category

Skrydis į Taipėjų penktadienį buvo po pietų, tad palikęs sunkųjį bagažą viešbutuke nuvažiavau į muziejų, skirtą vienam iš neabejotinų Korėjos simbolių – fermentuotoms daržovėms “kimči“. Muziejus nedidelis, tiko trumpai išvykai.

Įeinant iš abiejų pusių stovėjo po “jangseung’ą“, kokius anksčiau statydavo prie įvažiavimų į kaimus, kad žymėtų ribas ir baidytų demonus.

Šių paukštelių misija panaši – saugoti kaimą nuo visokių nelaimių ir tuo pačiu simbolizuoti žmonių troškimą gyventi taikoje, saugiai bei klestint.

Pagaliau priėjom iki “kimči“… Kad daržovės tinkamai fermentuotųsi ir ilgą laiką išlaikytų gerą skonį, jas reikia laikyti panašioje temperatūroje tiek žiemą, tiek vasarą. Karštu metu puodus su “kimči“ laikydavo šuliniuose arba upeliuose, o atšalus – užkasdavo į žemę.

Pirmą kartą “kimči“ buvo paminėti veikale, parašytame XI-XII a. sandūroje.

“Kimči“ tradiciškai raudonuoja nuo į juos dedamų čili pipirų, nors šventyklose ruošiamų daržovių skonis bus kiek švelnesnis, ten nededa svogūnų laiškų, česnako, poro. Taivane budistai vienuoliai šių prieskoninių daržovių taip pat nevartoja.

Gal kam plastikinio “kimči“? :)

Nesusigundžiusiems plastiku už poros žingsnių yra “tikra“ degustavimo zona.

Šiuolaikiškai “kimči“ laiko sudėtus į šaldytuvą.

Bet korėjiečiai nebūtų korėjiečiai, jei savo mylimiems “kimčiams“ nebūtų sukūrę specialaus šaldytuvo. Pirmasis modelis pasaulį išvydo dar 1995 m., o čia, reikia manyti, jau naujesnis.

Ieškantiems daugiau informacijos “kimči“ tema – visa skaitykla.

“Kimči“ iš tiesų yra korėjiečių “duona“. Kiek kartų bevalgiau, visada patiekdavo. Ir valgyti galima, kiek telpa – indelį ištuštinus, jis papildomas. Nors įprasčiausias variantas – Pekino kopūstų, man skaniausia – ropės kubeliai.

Muziejuje buvo prirašyta daugybė naudingų savybių, kuriomis pasižymi “kimči“, bet esmę galima apibūdinti viena ten perskaityta fraze – “ateities maistas“ :)

Reklama

Read Full Post »

Kadangi antras vizitas į Seulą buvo trumpas, reikėjo gerai pasukti galvą, kam skirti laiko. Skaičiau, skaičiau apie visokius objektus ir atkreipė dėmesį Karo memorialas, kitaip tariant, muziejus, skirtas pristatyti Korėjos karinę istoriją. Kai susitikom, Jinxue šį pasirinkimą palaimino ir kartu nuėjom.

Muziejus milžiniškas, tik nuotraukų mažai… Dėl to taip, kad vaikščiodami nuolat kalbėjom, buvo nepatogu pleškinti. Be to, kalbėtis patiko, daug pripasakojo, nereikėjo net užrašų skaityti.

Čia maketas laivo, kurį 2002 metais apšaudė Šiaurės Korėjos laivai. Buvo žuvusiųjų iš abiejų pusių.

Sakė, baisu turėti tokį kaimyną, kaip Šiaurės Korėja. Kai kažkas įvyksta (panašus atvejis buvo 1999 m.), pradeda galvoti, kad gal karas prasidėjo…

Lauko ekspozicijoje pilna įvairios technikos, galima apžiūrėti iš arti ar net patekti į vidų.

Neskubėdami perėjom ir visas vidines sales. Gilinantis ten būtų galima ne vieną dieną praleisti.

Kai išlipę iš metro norėjom pasitikslinti kryptį, Jinxue klausė pro šalį einančio kareivio. Sakė, kad tai patys draugiškiausi žmonės.

Po jau aprašytos vištienos sriubos su ženšeniu toliau vaikščiojom po miestą. Gaila, nelabai gerai matosi… Kairiau priekyje yra senasis Seulo savivaldybės pastatas, o iš karto už jo – naujasis. Pastarojo forma įdomi.

Pora įamžintų istorinių figūrų.

Upelis miesto centre, virš kurio anksčiau buvo nutiestas kelias. Vėliau jį nugriovė ir aplinką pritaikė miestelėnų poilsiui, dabar tai populiari pasivaikščiojimų vieta.

Įprastai vakarais ant upelio rodo lazerinius pasirodymus, bet dieną prieš tai praūžė galinga liūtis ir sugadino įrangą. Užklaustas pareigūnas sakė, kad būtent tą dieną šou nebus. Iš pradžių buvo gaila, o paskui pagalvojom, kad jei kasdien rodo, tai šitaip pataikyti, kai nevyksta, dar ypatingiau :)

Ant sienų matyti piešiniai.

Šį vaizdą užfiksavau Bukchon rajone, jo pakraštyje.

Pabaigai – futuristinis Seulo oro uosto koridorius.

Prieš važiuodamas į oro uostą, spėjau sulakstyti į vieną nediduką muziejų – apie jį ir belikę papasakoti :)

Read Full Post »

Ketvirtadienį, kai turėjau visą laisvą dieną Seule, prieš susitikdamas su buvusia klasioke Jinxue, nuėjau į “Bukchon Hanok kaimelį“. Turistiniuose giduose ši vieta labai aukštai vertinama ir tikrai ne be reikalo.

“Bukchon“ yra pavadinimas, o “hanok“ reiškia tradicinį korėjietišką namą. Dabar virtusi nedideliu rajonėliu pačiame Seulo centre, ši vieta anksčiau buvo namai karališkosios šeimos nariams ir kitiems aukštiems pareigūnams. Išlikę apie 900 namų, kurie yra tarsi gyvas muziejus, išlaikęs šešių šimtų metų senumo gyvenamosios aplinkos vaizdą.

Tad prašom pasivaikščioti ten, o bevaikštant – ir paklysti :)

Stogai ir kitas grožis priminė prieš porą mėnesių Seule lankytus rūmus, bet visas skirtumas ir yra, kad rūmai jau tapę dekoracija, o čia gyvena žmonės, įsikūrę tradicinių menų dirbtuvėlės, svečių namai, arbatinės. Apie čia gyvenančius žmones primena ne viena lentelė, prašant gerbti jų ramybę.

Kai susitikau su Jinxue, sakė, kad būtų mane tempusi į Bukchon, jei prieš tai nebūčiau pats apsilankęs. Žodžiu, ir vietiniai šią vietą rekomenduoja :)

Read Full Post »

Kam tos žirklės?

Didžiąją dienos dalį šiandien praleidau su buvusia kinų kalbos klasioke korėjiete. Ji Taipėjuje studijuoja kūno kultūrą ir gegužės mėnesį dar nebuvo pasibaigęs semestras, o dabar jau grįžus namo. Prasibastėm po miestą nuo dviejų iki dešimtos…

Sakė, kad vakar, šiandien ir rytoj – trys karščiausios šios vasaros dienos. Bent jau turėtų būti… Kiekvienais metais jos nustatomos skirtingos, pagal Mėnulio kalendorių. Pasak korėjiečių senolių, bent vieną iš tų dienų reikia suvalgyti vištienos sultinio su ženšeniu. Kai karšta, kūnas karštas tik iš išorės, o viduje šąla, tad būtina kuo nors sušildyti.

Kadangi Jinxue dar nebuvo valgius, tai nuėjom į tokiu sultiniu garsėjantį restoraną. Gal tik atrodo nelabai daug, bet ta višta – kimšta ryžiais. Prisivalgėm kaip reikiant :) Buvo labai skanu… Man pasirodė, kad patiekalas tinkamas “lietuviškam skoniui“, tad tikriausiai patiktų ne vienam.

Pietus valgiau prieš susitinkant, vienas. Atnešė padavėja tradicinių aštrių marinuotų daržovių “kimči“ ir padėjo žirkles.

Kam jų reikia? Galvoju, negali būti, kad reikėtų karpyti tas juosteles, niekada nematęs taip darant… Bet nedrįstu valgyti ir nekarpęs :) Žodžiu, taip ir sėdžiu nieko nedarydamas, laukiu, kas bus toliau… Visa laimė, kad nesugalvojau karpyti, būčiau prijuokinęs aplinkinius :)

Žirklių paslaptis gal būtų buvus įminta anksčiau, bet nesusipratimas įvyko ir su pagrindiniu patiekalu. Maniau, kad užsisakiau “bibimpap’ą“, t.y. ryžius su daržovėm ir mėsa, o atnešė šaltus makaronus šaltoje sriuboje. Štai ką reiškia, kai nėra angliško meniu… Žirklės buvo skirtos sukarpyti makaronus. Tiesa, gal vis tiek nebūčiau sugalvojęs, niekada ir to nebuvo tekę matyti.

Šis patiekalas pasirodė kaip labiau netinkamas “lietuviškam skoniui“. Man labiausiai netiko aštrumas… Minėjau, kad noriu neaštriai, ir vis tiek kiek tos raudonybės užvarė! Dalis, kurios turėjo tiesioginį kontaktą su aštriuoju padažu, deja, teko palikti. O padavėja dar siūlė viską išmaišyti :)

Vienas iš pietų užkandžių buvo “korėjietiškas sušis“. Savotiškas skonis…

Na, kulinarinių įrašų ilgai laukti, atrodo, nereikėjo :)

Read Full Post »

Pats nelabai suprantu, kodėl tai darau, bet darau – grįžinėju į Taivaną :) Šiuo metu esu Seule. Po trijų skrydžių, iš kurių sklandus buvo tik vienas ir pats trumpiausias – į Kopenhagą – pagaliau pasiekiau šiandienos kelionės tikslą.

Labai vėlavo išskristi lėktuvai tiek į Šanchajų, tiek į Seulą. Šanchajuje vos išlipus laukė mergina su ant lapo užrašytu mano vardu, kad paaiškintų apie jungiamojo skrydžio pokyčius. Tiesa, vos pamačiusi mane, pusiau šyptelėjo, pusiau pyktelėjo ir paklausė, kiek man metų. Išgirdus padarė tvirtą išvadą, kad “aš – ne vaikas“. Tada paskambino kažkam pasibarti šia tema, nes jai buvo sakyta laukti vaiko. Po to greitai ir paliko mane… Matyt, nusprendė, jog apsieisiu be jos globos :)

Šanchajaus oro uoste man patiko, kad pavyko visi trys išsamesni pokalbiai kinų kalba. Bijojau, kad arba manęs nesupras, arba pats nesuprasiu, nes ausis pripratus prie taivanietiškos, ne “didžiosios Kinijos“ tarties.

Šis išvažiavimas nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad pastarieji turėdavo aiškų tikslą. O dabar… Laisvai galėjau ir nevažiuoti :) Juo labiau, kad Lietuvoje patiko, nesinorėjo taip greitai išvykti. Net naujas pasas simboliškai tuščias, šiandien gavau pirmą antspaudėlį Šanchajuje :)

Kai reisai taip vėlavo, viešbutyje viską susitvarkęs buvau tik prieš dvylika. Vos atvykus, Seulas pasirodė nedraugiškai lietingas, tad nežinau, kaip leisis rytoj apžiūrimas. O dienų daug nėra, nes penktadienį – jau į Taipėjų!

Read Full Post »

Iki pasimatymo, Korėja!

Beliko žadėtas paskutinis korėjietiškų įspūdžių įrašas. Jame daug klaustukų, nes kai kur fotografavau ir nelabai žinojau ką…

Pirmą vakarą (greičiau naktį, apie antrą valandą) valgiau savo bibimpap’ą, o ant gretimo stalo buvo sudėti tokie papločiai. Jei yra korėjietiško maisto ekspertų, praverstų paprotinimas, kas tai :)

Populiariausias žaidimas parkuose. Jei neklystu, turėtų vadintis “go“. Niekada netekę žaisti.

Keista, kad parkuose beveik vieni vyrai, dauguma pagyvenę. Gal moterims neleidžiama taip dykinėti?

Praeidamas užmačiau, kaip trijų kompanija, susėdusi ant grindų, gražiai gėrė arbatą, tik… nedrįsau atvirai fotografuoti :)

Korėjietiško rašto pavyzdžiai. Nieko nesuprantu :)

Keletas prekybinės gatvės prekeivių. Pirmieji – įdomaus saldumyno pardavėjai. Nepirkau… Kuprinėje vieta buvo ribota ir pirmenybę atidaviau šokoladiniams saldainiams su aštriai marinuotų kopūstų įdaru :)

Popieriaus parduotuvė.

Leisdamasis nuo Namsan kalno, truputį nuklydau į šoną. Patekau į jaukų rajoną, kuris dėl besileidžiančios saulės šviesos atrodė dar jaukiau.

Eilinis “kas tai?“ :)

Paskutinį vakarą norėjau pažiūrėti vienus senovinius miesto vartus. Nelabai supratau, kodėl jų niekur nesimato, kol paaiškėjo, kad jie čia ir yra. Žodžiu, restauruoja :)

Tiek nedidelių pabirų, likusių iš Seulo. Jei viskas gerai, kelias atgal į Taipėjų vėl ves per jį, taigi tikiuosi, kad čia dar ne paskutiniai šio miesto vaizdai :)

Read Full Post »

Seulo vidury

Po eurovizinio savaitgalio trumpam grįžtu ant Namsan kalno, kurio žaluma taip patiko ir – dabar jau galima palyginti – beveik nenusileido žaliuojančiam Vilniui.

Iš trijų iškilusių objektų (įskaitant fontaną) mano orientyru ir tikslu buvo vidurinysis – Seulo simbolių tapęs “N Seoul“ bokštas.

Vaizdas nuo kalno į Seulą pusiaukelėje.

Bokštas pastatytas 1969 m., senokai.

Aukštis – 236 metrai, o su kalnu virš jūros lygio pakyla iki 480 metrų. Galima palyginti su kitais pasaulio milžinais… Malonu tarp jų matyti “Taipei 101“ :)

Meilės tema ant kalno labai populiari ir viena to išraiškų – anksčiau rodytos meilės spynos.

Net suoliukai nuo įsimylėjėlių svorio ten įlinkę :)

Bokšto papėdėje įsikūręs meškiukų (“Teddy bear“) muziejus. Nėjau, labai netraukė…

Apsirengę tautiniais korėjietiškais rūbais :)

Kalnas, o tuo pačiu ir bokštas, yra pačiame Seulo centre tikrąja to žodžio prasme – štai diskas, žymintis geografinį Seulo centrą.

Nežinau, kokios paskirties šie statiniai. Būsiu pražiopsojęs informacinę lentelę.

Pabuvau ten netrumpai, bet vis tiek atėjo laikas leistis žemyn…

Korėjietiški įspūdžiai jau į pabaigą… Pažadu, su likusiais tilpsiu į vieną įrašą :)

Read Full Post »

Older Posts »