Po mokymų Serbijoje iš karto važiavau į Lenkiją, kur praleidau visą savaitę. Toliau mokiausi ir šį kartą – viską kinų kalba.
Dabar dirbu Kinijos įmonės atstovybėje, nemažai kolegų yra iš ten atvažiavusių. Taigi nuo kinų kalbos toli nepabėgau :) Bet per mokymus buvo ne tas žodis, kad nelengva… Reikia tobulinti kalbą norint lygiuotis į savo bendradarbius.
Belgrade būti patiko, serbai – draugiški žmonės. Jaučiasi vien iš to, kaip tarpusavyje bendrauja nepažįstami, pvz., parduotuvėje.
Nustebino greito maisto restoranų gausa… Šalia viešbučio buvo pridygę gal keliolika. Pats valgiau picos – skani :)
Žymiausia gatvė turistine prasme – Knez Mihailova. Joje ne tik garsiausi prekiniai ženklai, bet ir daugybė knygynų, o vienoje šoninėje gatvelėje knygas pardavinėjo tiesiai ant grindinio.
Kalemegdan tvirtovę – kaip visa kita – mačiau tik vakare. Tuneliai, žmonių mažai… Gal nelabai jauku, bet yra atmosfera :)
Vaiduoklių medžiotojams tinkantis muziejus parke.
Skadarlija gatvėje daug tradicinės serbų virtuvės restoranų ir išpaišytų namų.
Šv. Savos cerkvė statoma jau 80 metų, o pamaldoms kol kas naudojama tik viena jos šoninė dalis. Nepaisant to, man tai bus, ko gero, pati gražiausia kada nors matyta cerkvė.
Išvysti Šv. Marko cerkvės vidų nespėjau, buvo uždaryta.
Nacionalinė asamblėja kitoje kelio pusėje.
Varšuvoje pamačiau nedaug, nors buvau ilgiau. Taip sutapo, kad prie kalėdinės eglės sukiojausi net tris kartus.
Prieš važiuojant nuotraukose matyti Kultūros ir mokslų rūmai (“Stalino dovana“ lenkams) atrodė monstriški, bet gyvai ir apšviesti vakare jau nebebuvo tokie baisūs.
Apskritai Lenkijos sostinė paliko didmiesčio įspūdį… Tik pirmą kartą pas kaimynus “normaliai“ ir lankiausi :)