Šiandien su Laura ir Aida klausiau Chun choro koncerto už dyką. Rengė du pasirodymus – vakarinį ir popietinį. Į pastarąjį bilietus ne taip gerai sekėsi parduoti, tai sakė, kad galiu kviesti, ką noriu ir kiek noriu – bilietus parūpins :)
Paskui iki vakaro pravaikščiojom. Spėjom du kartus pavalgyti ir lietuviškai prisibendrauti…
Kalbant apie maistą, jo įvairovė labai jautėsi Singapūre. Ir Taivane ji didelė, bet gal jau pripratau, kad kartais aplanko jausmas “nėra ką valgyti“.
Singapūre, kaip ir Malaizijoje, patiko nedidelės indiškos užeigėlės – jų daug, maistas pigus ir skanus.
Šis paplotis buvo mano vakarienė Mažojoje Indijoje, tik neužteko. Tuomet dėmesį meniu patraukė “masala“. Kiek supratau iš Vaidžio šiemetinės kelionės į Indiją nuotraukų komentarų, kai kuriems bendrakeleiviams tas žodis buvo tapęs vos ne keiksmažodžiu. Nusprendžiau pabandyti :)
Kitoks paplotis su prieskonine tyre viduje. Vėlgi labai “indiškas“ skonis. Skanu, bet, aišku, jeigu kasdien reikėtų valgyti, nusibostų.
Su indiškais valgiais bėda, kad jie būna ganėtinai aštrūs netgi tada, kai padavėjas ar pardavėjas tikina priešingai. Tiesiog skiriasi aštrumo supratimas… Padažas aukščiau esančiose nuotraukose man buvo sunkiai valgomas, o kitą dieną užsisakytos daržovės jau peržengė ribą.
Kiek paknebinėjus, teko palikti… Skrandis įnirtingai priešinosi bandymui įsiūlyti šį pažiūrėjus gardžiai atrodantį patiekalą.
Kad nelikčiau alkanas ir piktas, nusipirkau vieno iš dviejų singapūrietiškų valgių, apie kuriuos buvau girdėjęs dar prieš atvykdamas. Išvaizda nekokia – juoda buiza su plaukiojančiais kiaulės riebalais. Bet svarbiausia – skanu :)
Tai stipraus kiniškų žolelių (arba, kitaip tariant, kiniškų vaistų) skonio sultinys. Ne kartą panašų esu valgęs Taivane, tad man patiko. Šis valgis savotiškas, ne visi jį mėgsta.
Vieta, kur tuo metu valgėm. Atrodo kaip naktinis turgelis vakare, bet čia vidus ir pirma valanda dienos :)
Kai lankiausi malajų rajone, pietavau “Zam Zam“ – internete teko skaityti rekomendacijas. Specialiai neieškojau, bet kai užmačiau, nusprendžiau, jog pasistiprinti trauksiu ten.
Tai, ką užsisakiau.
Vieną rytą su Chun ieškojom “tradicinių“ singapūrietiškų pusryčių. Gal ir tokie, kokius vietiniai paprastai valgo, nežinau :)
Vargas su aštrumais nesibaigė, kai kitą dieną, nepaisant išankstinių aiškinimųsi ir pardavėjų garantijų, patiekė iš tiesų nežmoniškai aštrų valgį – ne tik man, bet ir Chun. O jis valgo aštriai… Chun dargi vietoj žuvies atkeliavo kažkokia mėsa, įtartinai panaši į jautieną. Jie šeimoje jautienos griežtai nevalgo (nemažai taivaniečių taip daro).
Abu šiek tiek pyktelėję patiekalus grąžinom. Chun gavo žuvį, o man numetė sausą vištienos kulšį, kuri irgi visai nelindo. Žodžiu, nepatiko toje vietoje nei maistas, nei aptarnavimas :)
Pietus vėl teko kartoti… Tuomet jau išsirinkau “saugų“ variantą – vietnamietiškus “pho“ makaronus.
Vienas labiausiai patikusių valgių – sekant Hakka etninės grupės kulinarinėmis tradicijomis paruošti ryžiai su įvairiais priedais ir pusiau sriuba, pusiau gėrimas, pagamintas iš “grūstos“ arbatos.
“Grūsta“ arbata – toje puodynėje. Įdeda kaušelį, po to užpila vandeniu.
Neseniai išgirdau, kur Taivane galima pačiam pagrūsti tokios arbatos. Gal pavyks nuvažiuoti…
Populiariausias desertas centre – ledai. Vežimėliai kas kelis šimtus metrų ir visiems netrūksta klientų.
Labiausiai rūpėjo paragauti įvyniotų į spalvotą sumuštinių duoną. Patiko, nors skonis toks, kaip ir atrodo – ledai su “bulka“. Nesunkiai galima pasidaryti namuose :)
Antras singapūrietiškas patiekalas, apie kurį teko girdėti iš anksto – “hainanietiška“ vištiena. Daug kur yra Taipėjuje, bet Singapūre pasirodė skaniau.
Šio patiekalo kainos visur neįprastai vienodai mažos – tiek gatvės užeigose, tiek prekybos centruose, tiek prabangiame kazino, kur buvom paskutinį vakarą.
Ne visuomet sėkmingai ir skaniai ten pavyko užkąsti, bet kol viską aprašiau, apetitas ne juokais sukilo. Iš esmės Singapūras vis tiek malonius maistinius įspūdžius paliko :)
Read Full Post »
Apie Taivaną, Taipėjų ir t.t... :) 