Ceilonas – arbatos lapelis Indijos vandenyne

Įrašo pavadinimas – kaip iš kokio kelionių žurnalo :) Na, dar turistinė programa galėtų taip vadintis…

Taigi kai kalba pasisuka apie arbatą, dažniausiai prisimenamas senasis Šri Lankos pavadinimas – Ceilonas. Garsiausią šalies arbatos prekinį ženklą girdėję taip pat turbūt visi – “Dilmah“.

Pirmąjį arbatos krūmą Šri Lankoje 1867 m. pasodino škotas Džeimsas Teiloras, daug prisidėjęs prieš šios kultūros paplitimo šalyje. Prieš tai saloje augino kavą, bet nežinoma liga sugebėjo taip nusiaubti kavamedžius, jog plantacijų savininkai, netekę vilties atgaivinti verslą, kaip alternatyvą pasirinko arbatą.

Kandy apylinkėse apsilankėme veikiančiame ir jau nebe arbatos fabrikuose. Į pirmąjį netikėtai užvežė tuk-tuko vairuotojas… Įtarėm klastą – po ekskursijos reikės pirkti jų produkcijos ar pan. Bet viskas baigėsi be turistinių apgaulių, dargi pavaišino arbata.

Iš apačios pučiant šiltą orą, džiovina arbatos lapelius.

Kaip sijojama arbata.

Neveikiantis arbatos fabrikas dabar paverstas Arbatos muziejumi. Po jį vedžiojo ši geros dūšios moteriškė…

Rakandas, naudotas paties arbatos Šri Lankoje pradininko Dž. Teiloro.

Su Šri Lanka istorinių sąsajų turi ir kita visiems puikiai žinoma arbata – “Lipton“. Verslo reikalai serą Tomą Liptoną į Šri Lanką atvedė 1890 m., o netrukus spėjo išpopuliarėti ir jo vardo prekės ženklas.

Buvo naudinga sužinoti, kaip juoda arbata klasifikuojama skonio stiprumo atžvilgiu. Nuo silpniausios iki stipriausios – “Orange Pekoe“, “Broken Orange Pekoe“, “Broken Orange Pekoe Fannings“. Ant pakelių kartais būna pažymėti tik trumpiniai OP, BOP ar BOPF. Nors yra žodis “orange“, pavadinimai nei su oranžine spalva, nei su apelsinais neturi nieko bendra. O žalios arbatos Šri Lankoje mažai… Klimatas ir kitos sąlygos lemia, kad daug geresnės kokybės užauginama juodoji.

Arbatos lapelis, užfiksuotas beminant kalnų takus.

Dar truputį įvairių nuotraukų…

Traukinio bilietas iš Negombo miesto (šalia kurio yra oro uostas) į Kolombą. Tik atvykus fotografavau, buvo įdomu, o kai per paskutinę dieną pačiam to nenorint delne susikaupė keturi, jau žiūrėt į juos nebenorėjau :)

Pirmoji kelionė geležinkeliu.

Traukiniuose daugiausiai pardavinėja užkandžius.

Tiesa, oro uoste prajuokino, kai vos išlipus iš lėktuvo, dar prieš pasų kontrolę pradėjo rikiuotis buitinės technikos parduotuvės. Geriausias laikas ir vieta pirkti skalbimo mašiną ar šaldytuvą :)

Saulėlydis prie Indijos vandenyno, Mount Lavinia paplūdimys.

Dantų pasta “Clogard“ – bet kokie panašumai su “Colgate“, reik manyt, tik atsitiktinumas.

Kandy ežeras. Netoli jo buvom apsistoję.

Nuo Kandy miesto iki Kolombo – 72 mylios. Lyginant su kitais maršrutais, tą šimto keliolikos kilometrų atstumą traukiniai įveikia stebėtinai greitai – per tris valandas.

Atspindžiai ežere.

Vaikščiojimų per žarijas šou.

Kai kas iš matytos faunos: paukščiai, beždžionės, gyvatės…

Garbė užbaigti įspūdžių iš Šri Lankos fotoparadą tenka šiam amsiui nabagėliui :)

Read Full Post »

Vietos ir veidai

Iš šventyklų, aplankytų Šri Lankoje, viena svarbiausių buvo Kandy mieste – su saugomu Budos dantimi joje.

Relikvijos savom akim nematėm. Pažvelgti galima tik į dėžutę, kurioje padėtas dantis, ir tai kelių metrų atstumu, kelias sekundes bei tam tikromis valandomis ryte ir vakare. Tuo metu susirenka minios žmonių, stoja į eilę, praveriamos durys į slaptingąją patalpą, visi eina pro šalį stebeilydami, o tempu rūpinasi prižiūrėtojai – sustoti negalima.

Užeiti į vidų gali tik vietiniai, norintys atlikti apeigas. Grupelė laukia savo eilės.

Visa kita apžiūrinėjom daug laisviau, neskubėdami.

Aplink Kandy yra mažesnių šventyklų, kuriose patiko gal netgi labiau… Grožiu nenusileidžia, jokių grūsčių.

Keletas kadrų iš Kolombo, kur stebėjome vestuvių ceremoniją.

Anksčiau minėjau, jog ten atsidūrėm per klaidą, tuk-tuko vairuotojui sakėm kitą vietą. Bet vėliau į Kolombą grįžęs Paulius patvirtino, jog visgi tąkart lankėmės ten, kur ir norėjom – sostinės garsiausioje Gangaramaya šventykloje.

Budos statula oro uoste. Šalia jos – prašymas nesifotografuoti atsukus Budai nugarą. Pamokymas, kurio turbūt verta nepamiršti ir šventyklose.

Šri lankiečiai – mieli žmonės, visai nepyko fotografuojami.

Visuotinis suglumimas, pasiteiravus apie viešbutį Kolombe. Sukam ratus, nerandam, tik aišku, kad kažkur “čia“.

Kol kalbamės, namo statyba sustoja :)

Draugeliai traukinyje. Atviros vagono durys – tinkama vieta papozuoti.

Pakeliui į Ella uolą… Bėgiais einame ne vieni.

Kompanija prie nedidelės šventyklos užmiestyje.

Pabaigai – smagumai Mount Lavinia paplūdimyje :)

Read Full Post »

Čili košmaras

Po sočios vakarienės papasakosiu, ką valgiau Šri Lankoje. Tiksliau, kaip ten nevalgiau :) Visos bėdos – dėl aštrumo.

Paprastesnės užeigos maistą ruošia iš anksto, asortimentas matosi ir į užsakomus valgius užtenka parodyti pirštu. Jose tinkamo man nebūdavo beveik nieko, net “neaštrūs“ patiekalai – su žiupsniu čili pipirų. Kol tuo įsitikinau, teko ir sauja ryžių pasitenkinti.

Deja, aštrumo šmėkla taip pat persekiojo maistą užsakant. Būdavo labai sunku išaiškinti, jog neaštriai noriu pagal savo, ne jų supratimą. Viename restorane tai įvardino kaip “nulinį aštrumą“ (“zero spicy“). Pasakymas patiko ir nuo to laiko jį kaskart naudodavau, nors norimo rezultato negarantuodavo. Padavėjus kartais taip prigąsdindavau, jog neaštriai darydavo ir Pauliui, aštrumą toleruojančiam :)

Vienas iš šrilankietiškų patiekalų. Jeigu vėliau nuotraukos susinervinęs neištryniau, matyt, buvo neaštru :)

Įmantresnis patiekalas, gamintas banano lapuose.

Turinys, nepaisant įprastinės tirados užsakant, pasirodė sunkiai įveikiamas. Užeigos šeimininko širdis neatlaikė mano liūdnos fizionomijos knebinėjant šį šrilankietiškomis kainomis nepigų valgį ir buvau pavaišintas užkandžiu (neaštriu).

Servetėlės :)

Paskutinį vakarą saldinau desertu iš buivolės pieno. Skanu… Šiek tiek priminė jogurtą.

Varškės iš buivolės pieno galima nusipirkti parduotuvėse.

Matėm seenų bananų :)

Nežinomas vaisius – “mediniai obuoliai“.

Čia priminė agrastus.

Kolombe trumpam užsukom į Pettah turgų.

Laiko turėjom pavaikščioti tik po vaisių bei daržovių dalį.

Gatviniai užkandžiai atrodė apetitiškai, bet nebandžiau. Jeigu jau jie patys sako, kad aštru…

Gėrėm kokoso pieno. Bent į jį nededa čili…

Vaizdas prie šventyklos – džiovinami saulėje kokosai.

Nors apie Maldyvų virtuvę nežinojau nieko, maisto atžvilgiu jų laukiau kaip išganymo. O be reikalo… Pirmas bandymas vakarieniauti praėjo tragiškai – iš trečio karto :) Pirmus du kartus susikrimtę padavėjai net pinigų nepaėmė… Bet toliau viskas ėjosi gerai, jokių aštrumų.

Kepti ryžiai su tunu. Maldyviečiai ant panašių valgių mėgsta uždėti keptą kiaušinį ir patiekti su traškučiais.

Kiek keistas patiekalas… Labai skani sriuba su žuvies gabaliukais ir kitos dalys – nelabai derančios nei tarpusavyje, nei su sriuba.

Kol parašiau, ir praalkti suspėjau. Eisiu ko nors užkąsti… Vyksta kilogramų atstatymo programa :)

Read Full Post »

Vienos dienos mankšta

Prieš kelias savaites pasakojant, kokiais klystkeliais siuntė mus gidė apsišaukėlė, liko neparodyti vaizdai, dėl kurių ėjome ant Ella uolos.

Vilčių sutikti saulėlydį neturėjom, bet visgi neplanavom ten pasirodyti ir visai įdienojus. Deja, kadangi į teisingą kelią pataikėm tik iš kelinto karto, saulė jau buvo aukštai, o mes nuo kelionės tikslo dar toli.

Jaukus kiemas, matytas pakeliui.

Miškas, kurį pasiekus jau pūškavau, o “gidė“ su Paulium liuoksėjo lyg niekur nieko.

Ne, dar ne tai… Teks pakopti aukščiau :)

Dairomės nuo Ella uolos… Atvykom per vėlai, viskas jau “padūmavę“.

Filmukas panoramą parodys plačiau.

Tą pačią dieną po pietų suvaikščiojom ant “mažosios“ Adomo viršūnės. Tikroji daugiau kaip 2200 metrų aukščio Adomo viršūnė Šri Lankoje yra vienas garsiausių turistinių objektų.

Tolumoje – kitas kalnas, ant jo nebuvome.

Užkopę dar sugalvojom sulaipioti ant gretimos nedidelės viršūnės. Pauliui vaizdai nuo “mažojo“ Adomo patiko beveik labiau nei nuo Ella uolos.

Kitą rytą laukė išsiskyrimas, prasidėjo mano ne visai sklandi keliolikos valandų kelionė traukiniais. Na, iš pradžių bent pafotografuoti buvo ką :)

Beigi, žinoma, arbatos plantacijos.

Vis pamirštu priminti, jog Paulius rašo savo dienoraštį. Ten ir apie mūsų nuotykius su gide išsamiai paporinta, ir daug kitų įdomių istorijų… Jis iki šiol Šri Lankoje duodasi ir tai toli gražu ne pabaiga. Žodžiu, gero skaitymo :)

Read Full Post »

Vestuvės šrilankietiškai

Vienas smagiausių dalykų Šri Lankoje nutiko vos į ją atvykus, t.y. jau kitą dieną. Minėjau vestuves, kurias netyčia užmatėme, lankydamiesi šventykloje Kolombe.

Labai patiko abiem su Paulium… Daug negalvodami, išbuvom visą ceremoniją, nors ir tuk-tuko vairuotoją privertėm laukti, ir turguje dar norėjom pasivaikščioti, prieš išvykdami iš sostinės.

Tik atėję į šventyklą, dar nežinojom… Vyrukas dešinėje – jaunikis.

Malėmės tarp svečių įžūliai. O jie visai geranoriškai mus priėmė :)

Šokiai – ne prasčiau, o gal net gražiau nei mokame pasirodyme, į kurį nuėjom Kandy mieste. Pasirodymas tokio didelio įspūdžio jau nepaliko, nes tiek muzika, tiek šokiai ir kostiumai buvo matyti vestuvėse.

Didžioji apeigų dalis vyko jauniesiems stovint ant pakylos. Vėliau degantį kokosą padėjo ant žemės ir perkirto pusiau.

Dar stovėdami ant pakylos jaunieji maitino vienas kitą rankomis. Vėliau šitaip pagerbė kai kuriuos svečius.

Šiek tiek spec. efektų su dūmais :)

Stalas iš arčiau.

Kiek prailgo laukti, kol jaunieji pasirašys knygoje. Nelabai supratom, kodėl ši procedūra užtruko. Atrodo, visi pasiruošę, tik nieko nevyksta. Bet… sulaukėm.

Muzikantų atokvėpio minutėlė.

Nespėjo pasibaigti šios vestuvės, kaip toje pačioje šventykloje prasidėjo kitos… Visgi turbūt pamatėme tradiciškesnį ir įdomesnį variantą – bent jau sprendžiant iš jaunikio, kuris anose vilkėjo vakarietišką kostiumą :)

Read Full Post »