Feeds:
Įrašai
Komentarai

Minaretų laukas

Grįžau ketvirtadienį, tad kelias pastarąsias dienas jau nekeliavau, tik nuotraukas po truputį tvarkiau.

Turkija pasirodė šiek tiek panaši į Kiniją – savo įvairove, kai kiekviena vieta skirtinga ir šalį, kaip atskirą pasaulį, galima tyrinėti ne per vieną kelionę.

Lankydamas Stambulo įžymybes, pakeliui užsukdavau į kiek įmanoma daugiau mečečių. Patinka jos ir šiaip, o dar kai prasideda kvietimai maldai ir visas miestas nuo jų skamba, iš viso šiurpuliukai eina :)

Pirmoji buvo Mihrimah Sultan, kurią užtikau netyčia, eidamas į muziejų.

mecetes01

mecetes02

Fatih mečetės mūrai dienos šviesoje ir saulei leidžiantis.

mecetes03

mecetes04

mecetes05

Mėlynoji mečetė sutemus. Ji turbūt yra viena lankomiausių Stambule, nes prie pat Hagia Sophia ir Topkapi rūmų.

mecetes06

Jei Hagia Sophia tėra tik turistų lankomas objektas be jokios kitos paskirties, “mažoji“ Hagia Sophia vis dar veikia kaip mečetė.

mecetes07

Stambule labai daug kačių… Jų tiek daug, kad kelią perbėgs ir juoda, ir ne tik. Štai viena skuodžia Nuruosmaniye mečetės kieme.

mecetes08

Į Suleymaniye mečetę – po apsilankymo triukšmingame Didžiajame turguje.

mecetes09

Nedidelė, bet charakteringa mėlynų plytelių interjeru Rustem Pasa mečetė.

mecetes10

Naujoji mečetė ne tokia jau nauja – jai daugiau kaip 400 metų.

mecetes11

mecetes12

Kitą dieną netoli jos buvau dar kartą.

mecetes13

Kadangi reikėdavo pasiklausti kelio, nieko keisto, jog per visą laiką dažniausiai naudotas ir geriausiai išmoktas žodis buvo “mečetė“ – turkiškai “džiami“ :)

Stambulo dvasia

Šiandien į miestą išėjau… atsipalaidavęs. Po vakarykščio apsilankymo Didžiajame turguje “privaloma“ programa Stambule buvo įvykdyta.

Pasirinkau kelias dar nebūtas vietas, susitikau su Efe (pažįstamu turku iš mokymosi kinų kalbos Taivane laikų), daug vaikščiojau…

Privačiame “Pera“ muziejuje pažiūrėjau kelias parodas. Vienoje iš jų buvo šis daugiau kaip dviejų šimtų metų senumo paveikslas.

turkija36

Atrodo, jau tiek laiko praėjo nuo tada, kai buvo tapytas… O jausmas vaikštant lyg Stambulas nedaug tebūtų pasikeitęs – toks pat gražus, šiek tiek romantiškas, kultūriškai nevienalytis.

Ir, aišku, neprognozuojamas… Grįžau, norėdamas pradėti krautis daiktus, bet visame rajone nėra elektros. Tuomet apsipirkau žvakių šviesoje…

turkija37

…ir nuėjau į “Burger King“ valgyti ledų. Kai kurios parduotuvės bei užeigos turi savus generatorius, bet jie vieninteliai buvo normaliai apšviesti.

Nepraėjo valanda, o elektra jau vėl buvo visur :)

Žaidimas “Atspėk šalį“

Šiandien ryte išvykau iš Diyarbakir. Keista, buvo šiek tiek gaila palikti šį miestą…

Išsiregistruojant iš viešbučio, supažindino su jo šeimininku. Kurdas, jau pagyvenęs vyriškis – turi 20 vaikų. Kai turkai, pasak viešbučio darbuotojo, paprastai “tik“ tris.

Važiuojant į oro uostą, taksi varuotojas davė saują čiulpiamų saldainių. Atsidėkojau įteikdamas lietuvišką šokoladą. Tada jis išsitraukė savo odekoloną ir viena ranka laikydamas vairą, o kita atgalia mane visą juo išpurškė. Į šį mandagumo gestą jau niekaip nebeatsakiau ir dovanų mainymosi ceremonija baigėsi :)

Vėl esu Stambule. Antrajai vizito daliai liko “Grand Bazaar“ – Didysis turgus ir keletas prie jo esančių mečečių.

Turgus tikrai didelis, jame yra  visko – nuo suvenyrų ir turkiškų saldumynų iki aukso kalnų.

turkija35

Kartais pralinksmina, bet dažniau trikdo dairymąsi savininkų bandymai prisivilioti į savo parduotuves. Be nuolatinių “labas“, “kaip sekasi“, “iš kur esi, mano drauge“, buvo “gal galiu tau padėti“, “viena minutė ir pakeisiu tavo gyvenimą“ bei rodant į savo prekes “man reikia pinigų“. Kai pro paskutinįjį ėjau toliau, dar pridėjo “kodėl daužai man širdį“.

Tautybės spėliojimas ir iki šiol daugeliu atvejų buvo dažnas žaidimas, tik turguje jis vyko vos ne į vienus vartus – “zdrastvuj“, “idi siuda“ ir pan. Kažkuriai moteriškei pasakiau, kad nesu rusas. Bet atrodai kaip rusas, atsakė. Iki apsilankymo turguje populiariausias variantas buvo, kad esu vokietis.

Beje, Lietuvą čia gana gerai žino. Negirdėjusių mažai, o neretas dar prideda – “krepšinis“. Na, ir sakyti prisistatant reikia “Litvanija“ – taip geriausiai supranta. Turkiškai Lietuva skamba taip ar bent jau labai panašiai :)

Keistuolis atvykėlis

Kadangi senamiestis vis dar užtvertas, šiandien buvau naujojoje miesto dalyje, vadinamoje “Ofis“.

Apie ją buvau skaitęs, kad įprastomis sąlygomis taip pat yra saugesnė, nes prie senųjų miesto sienų renkasi visokie prašalaičiai, pasitaiko apiplėšimų ir pan.

Į “Ofisą“ šiandien nukreipė ir vienas sutiktas vaikinas. Užkalbino, kai pamatė, kaip fotografuoju šiuos stenografuotojus, gatvėje teikiančius spausdinimo mašinėle paslaugas. Juokėsi, kad visai kaip prieš 50 metų :)

turkija32

turkija33.JPG

Klausė, ką čia veikiu, ir negalėjo patikėti, jog neatginė jokie ypatingi reikalai – “tai tu čia tik pafotografuoti atvažiavai?“. Tada eik į “Ofisą“, ten saugiau ir geriau… Ir truputį palydėjo, kad žinočiau kelią.

Panašių reakcijų sulaukiau vakar. Tiesa, bendravom su “Google Translate“, nes čia retas kuris moka bent kiek angliškai. Kelis kartus perklausė (perrašė), ar tikrai čia esu atvykęs vienas pats ir ne dėl verslo.

Kai skaičiau apie rytų Turkiją, susidariau vaizdą, jog užsieniečių atkeliauja ne taip mažai, nors, aišku, tai nėra įprasti turistiniai maršrutai. Mardine kėliau tik šiek tiek smalsumo, nieko ypatingo, bet sprendžiant pagal tai, kaip žmonės reaguoja Diyarbakir mieste, turistų čia turėtų būti labai nedaug.

Jau vien savo buvimu atkreipiu dėmesį, o jeigu dar pamato fotoaparatą… Tipinio turisto vaizdas pribloškia, lyg būčiau iš Mėnulio čionai nukritęs :)

Nepaisant visko, kai reikia, labai geranoriškai stengiasi padėti. Ypač jaučiasi, kai prašau kokio nors neaštraus maisto. Vakar net atskirą patiekalą sukurpė, prieš tai sukėlus ant kojų pusę biliardinės, kad tiksliai išsiaiškintų mano poreikius :)

Tiesa, šiandien nusipirkau butelį “Cola Turka“, nes norėjau paragauti vietinio skonio. Paskui pagalvojau, kur jau kur, bet ne kurdų krašte tokiu gėrimu demonstruotis :)

Neeilinių gabumų vaikinai – šitaip vaikšto, šnekučiuojasi…

turkija34.JPG

Ne visai taip, kaip tikėjausi, bet Diyarbakir šiek tiek pažinau. Tik žymiųjų objektų liksiu nepamatęs… Visi jie už tos sienos :)

turkija31

Neramusis Diyarbakir

Šiandien ryte iš Mardino išvykau į Diyarbakir, vieną didžiausių miestų pietryčių Turkijoje. Iš turistinės pusės jis garsėja senovės Romos laikus siekiančiomis miesto sienomis, nors žiniose dažniau minimas kaip konfliktų tarp Turkijos vyriausybės ir kurdų vieta.

Kelionė sekėsi sklandžiai, atvažiavau su “mikriuku“ per valandą. Net tinkamą miesto autobusą pavyko greitai gauti, paleido prie minėtų miesto sienų. Jos beveik 6 kilometrų ilgio ir juosia įdomiausią Diyarbakir dalį – senamiestį su mečetėmis, kitomis turistinėmis įžymybėmis, viešbučiais, restoranais ir pan.

Man irgi reikėjo ten patekti, bet prie vartų laukė užkardos bei policija, įeinančius ar išeinančius apieško, prašo asmens dokumentų. Pasakiau, kad noriu patekti į viešbutį, ir mečetės, prie kurios jis yra, pavadinimą. Taip visiems lengviau suprasti, kur man reikia, nes viešbučio nelabai žino.

Patarė dar paeiti išorine dalimi ir įeiti pro kitus vartus. Ten vėl ginkluotosios pajėgos, automatai. Pasakiau savo tikslą. Policininkas ar specialiųjų pajėgų atstovas (beveik visi su kaukėmis) sako: “Pavojinga, labai pavojinga. Teroristai”.

Klausiu, man visgi eiti vidun ar ieškoti kito viešbučio. Pagalvojo… “Eik”. Tik kuprines apieškojo.

Už sienų vaizdas nepaprastosios parengties – visos įstaigos, parduotuvės uždarytos, stovi karinės mašinos. Civilių tik pavieniai, tuos pačius vidury gatvės apieško. Kiti su lagaminais traukia į išorinę pusę.

Einu link ten, kur turi būti mečetė, netrukus ir mane sustabdo. Kai sužino, kad reikia viešbučio, tolyn neleidžia, pasitaria ir nukreipia į gretimą pastatą. Pasirodo, ten kitas viešbutis.

Jo priimamajame sėdi keli vietiniai. Sako, galiu apsistoti, o maniškis viešbutis bus uždarytas, ten vykdoma operacija ir pavojinga. Klausiu, ar pas juos nepavojinga – ne, viskas gerai. Ar yra daugiau apsistojusių – ne, tu vienas. Gal yra kitų viešbučių už sienos – kad dauguma jų čia, senojoje miesto dalyje. O jūs čia visą laiką būsit, jeigu ką – būsim, būsim, taip pat ir naktį.

Parodė kambarį – normalus. Palikau daiktus ir išėjau valgyti. Prieš tai dar paskaičiau, kas vyksta. Pasirodo, neseniai buvo nužudytas advokatas, vyko susirėmimai, žuvo keli žmonės, tad įvesta komendanto valanda. Kodėl izoliuota būtent senoji miesto dalis, nežinau.

Prie vartų vėl dokumentų patikra, kuprinės apieškojimas. Klausia, ar esu žurnalistas. Kai pasakiau, kad ne, nustebęs pasižiūrėjo – tai ką tu veiki Turkijoje?

Galvoju, mano užduotys – gerai pavalgyti, nusipirkti maisto/vandens vakarui ir grįžti iki sutemstant. Papildoma užduotis – pažiūrėti, ar netoliese nėra kitų viešbučių.

Gyvenimas pakitęs ir išorinėje pusėje, nors nėra paralyžiuotas. Daug kas nedirba, bet rasti valgyti galima. Arčiau sienos būriuojasi žmonės, diskutuoja, žiūri į jos pusę.

Per trumpą laiką pavalgiau dukart, nors antrą kartą dar nebuvau išalkęs. Radau prekybos centrą, apsipirkau. O paskui ir viešbučių aptikau. Geresni ir brangesni negu tas už sienos, bet nieko tokio.

Išsirinkau tokį, kuriame akivaizdžiai yra apsistojusių žmonių, taip pat restoranas ir nemažai personalo. Jeigu norėtųsi valgyti, vis tiek geriau, kai yra vietoje ir vakare nereikia eiti ieškoti į miestą.

Grįžau prie sienos, patikros punkte pasakiau, jog netrukus vėl pasirodysiu su didele kuprine, kraustausi kitur. Pažiūrėjau žemėlapyje – mano anksčiau rezervuotas viešbutis visai prie pat, tik gatvele gilyn ir arčiau mečetės, o šis labiau prie sienos. Bet saugumo prasme skirtumas gal ir yra, nes apie mečetę paklausti visi sakydavo, jog pavojinga, ir nieko, jei minėdavau, kad einu į tą viešbutį arčiau sienos.

Visai nepyko, kai pasakiau, kad neliksiu. Paklausė, ar mano rastas viešbutis atidarytas, ar yra “elektrik”, ir viskas.

Niekur labai nenutolau ir su naujuoju viešbučiu, miesto siena prie pat, tik čia jau išorinė pusė – paprastesnis judėjimas, nebereikia eiti per patikros punktus. Ir šiaip arčiau gyvenimo, viduje truputį vaiduokliškas jausmas, kai viskas uždaryta.

Rytinė Turkija neprognozuojama… Taip jau nutiko, kad lankyti Diyarbakir dabar nėra tinkamas metas :)