Prisimenant Chiayi

Skolų atidavinėjimas vyksta toliau… Šiek tiek apie tą dieną, kai su Majau buvom Chiayi.

Minėjau, jog aplankėm nemažai šventyklų. Mus vežiojęs Majau sesers vyras pasirodė tikrai religingas, nes taivaniečiai šiaip nevengia pasišaipyti iš savo apeigų, papročių, o kartais tiesiog prietaringumo.

Už tam tikrą sumą (tikriausiai nemažą) pinigų, paaukotų šventyklai, gali įmūryti štai tokią vardinę plokštę sienoje.

Majau dukterėčia jų truputį prisibijojo :)

Skaičius “keturi“ kiniškai skamba panašiai kaip žodis “mirtis“, tad laikomas nelaimingu ir šventykloje ketvirto aukšto “nėra“.

Keramikos dirbtuvės, į kurias vėliau nuvažiavom ir kur papuošimus daro toms pačioms šventykloms.

Ten net atliekos gražios :)

Armija baltų zuikučių laukia…

…kol bus nudažyti – tai viena iš siūlomų pramogų.

Majau, nusipirkęs pašaro iš automato, tapo žuvų valdovu.

Paskui patraukėm į buvusį cukraus fabriką.

Ten pavalgėm ledų, Majau su seserim padainavo karaokė… Technika lauke, netoli mašinų stovėjimo aikštelės, tad padainuoti gali visi, kas tik nori, tik monetą reikia įmesti :)

Majau dukterėčia – smagu suktis karuselėje…

Vietinio parkelio gyventoja.

Tas kalnas – tai druska. Matėm važiuodami pro šalį mašina.

Vakarieniavom jūros gėrybių turgelyje.

Pabaigai – gatvė, kurioje gyvena Majau sesers šeimyna. Atrodo truputį monotoniškai, bet kiekvienas būstas – tai tarsi atskiras trijų aukštų namas, tik sustatyti visi vienas prie pat kito.

Read Full Post »

Grožis atperka

Chronologiškai pagrįšiu dar anksčiau – į paskutinę dieną Taivane, kai vakare pakilau skristi. Mei buvo paprašius pabūti su ja ir iš Didžiosios Britanijos vieno universiteto atvykusia atstove.

Mei dabar dirba Tamkang universitete, viename iš jo padalinių, esančių centre. Tą dieną lankėmės pagrindinėje būstinėje, kuri toli nuo centro, bet užtat netoli vandenyno pakrantės. Labiausiai ten patiko studentams savarankiškai mokytis skirta dalis, primenanti kinišką sodelį. Tiek gražu, kad net neįkvepia mokslams :)

Nepanašu, jog ten kas nors labai ir graužtų knygas :)

Vaizdas į tolį.

Kaip sakė mūsų gidė, viena studentė, “jie visada ką nors matuoja“.

Kad neatrodytų, jog net paskaitos vyksta pavėsinėse – keletas modernesnių pastatų.

“Laivas“, kuriame veikia Jūrininkystės muziejus.

Tamkang universitetas yra privatus, jame mokslas brangiai kainuoja. Vieta taip pat nėra patogi, norint dažnai pramogauti centre, bet jeigu ten viskas taip gerai sutvarkyta, gal ir nėra didelio poreikio kur nors važinėti…

Read Full Post »

Iki pasimatymo, Korėja!

Beliko žadėtas paskutinis korėjietiškų įspūdžių įrašas. Jame daug klaustukų, nes kai kur fotografavau ir nelabai žinojau ką…

Pirmą vakarą (greičiau naktį, apie antrą valandą) valgiau savo bibimpap’ą, o ant gretimo stalo buvo sudėti tokie papločiai. Jei yra korėjietiško maisto ekspertų, praverstų paprotinimas, kas tai :)

Populiariausias žaidimas parkuose. Jei neklystu, turėtų vadintis “go“. Niekada netekę žaisti.

Keista, kad parkuose beveik vieni vyrai, dauguma pagyvenę. Gal moterims neleidžiama taip dykinėti?

Praeidamas užmačiau, kaip trijų kompanija, susėdusi ant grindų, gražiai gėrė arbatą, tik… nedrįsau atvirai fotografuoti :)

Korėjietiško rašto pavyzdžiai. Nieko nesuprantu :)

Keletas prekybinės gatvės prekeivių. Pirmieji – įdomaus saldumyno pardavėjai. Nepirkau… Kuprinėje vieta buvo ribota ir pirmenybę atidaviau šokoladiniams saldainiams su aštriai marinuotų kopūstų įdaru :)

Popieriaus parduotuvė.

Leisdamasis nuo Namsan kalno, truputį nuklydau į šoną. Patekau į jaukų rajoną, kuris dėl besileidžiančios saulės šviesos atrodė dar jaukiau.

Eilinis “kas tai?“ :)

Paskutinį vakarą norėjau pažiūrėti vienus senovinius miesto vartus. Nelabai supratau, kodėl jų niekur nesimato, kol paaiškėjo, kad jie čia ir yra. Žodžiu, restauruoja :)

Tiek nedidelių pabirų, likusių iš Seulo. Jei viskas gerai, kelias atgal į Taipėjų vėl ves per jį, taigi tikiuosi, kad čia dar ne paskutiniai šio miesto vaizdai :)

Read Full Post »

Seulo vidury

Po eurovizinio savaitgalio trumpam grįžtu ant Namsan kalno, kurio žaluma taip patiko ir – dabar jau galima palyginti – beveik nenusileido žaliuojančiam Vilniui.

Iš trijų iškilusių objektų (įskaitant fontaną) mano orientyru ir tikslu buvo vidurinysis – Seulo simbolių tapęs “N Seoul“ bokštas.

Vaizdas nuo kalno į Seulą pusiaukelėje.

Bokštas pastatytas 1969 m., senokai.

Aukštis – 236 metrai, o su kalnu virš jūros lygio pakyla iki 480 metrų. Galima palyginti su kitais pasaulio milžinais… Malonu tarp jų matyti “Taipei 101“ :)

Meilės tema ant kalno labai populiari ir viena to išraiškų – anksčiau rodytos meilės spynos.

Net suoliukai nuo įsimylėjėlių svorio ten įlinkę :)

Bokšto papėdėje įsikūręs meškiukų (“Teddy bear“) muziejus. Nėjau, labai netraukė…

Apsirengę tautiniais korėjietiškais rūbais :)

Kalnas, o tuo pačiu ir bokštas, yra pačiame Seulo centre tikrąja to žodžio prasme – štai diskas, žymintis geografinį Seulo centrą.

Nežinau, kokios paskirties šie statiniai. Būsiu pražiopsojęs informacinę lentelę.

Pabuvau ten netrumpai, bet vis tiek atėjo laikas leistis žemyn…

Korėjietiški įspūdžiai jau į pabaigą… Pažadu, su likusiais tilpsiu į vieną įrašą :)

Read Full Post »

Ten gyveno karaliai

Atrodo, “nieko neveikiu“, o parašyti vis tiek nesuspėju :) Vakar pirmą kartą teko kiek rimčiau eiti dėdės pareigas – pabūti su 4,5 metų dukterėčia ir dvejų metų neturinčiu sūnėnu. Nepaisant visų baimių, išbandymą sėkmingai atlaikė ir vaikai, ir dėdė :)

Nors dabar aplink lietuviški daugiabučiai, galima prisiminti, kur buvau prieš savaitę – sutvarkiau korėjietiškų rūmų nuotraukas.

Minėjau, kad iš viso buvau trijuose. Pirmieji lankyti – Changgyeonggung, pastatyti XV a. Porą kartų buvę supleškėję ir vėl atstatyti. Prieš šimtą metų čia buvo įkurtas zoologijos sodas, kurį perkėlė ne taip seniai – praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje.

Antrieji rūmai – kiek senesni Changdeokgung. Pagal žmonių srautą matėsi, kad populiaresni.

Jauku buvo pasivaikščioti šioje dalyje, stovėjusioje kiek nuošaliau ir traukusioje mažiau lankytojų.

Paskutinius mačiau svarbiausius – Gyeongbokgung – rūmus. Dideli ir gražūs, nors rašo, kad dabar nėra nė pusės pastatų, kiek jų buvo, kai pastatė. Kai kur dirba archeologai, negalima eiti.

Šalia buvo Nacionalinis liaudies muziejus, bet nėjau, norėjosi spėti apeiti pačius rūmus.

Rūmų teritorija su rytietiškais peizažais.

Salė rūmų viduje.

Čia laikydavo padažus, ne vyną :)

Jau link išėjimo.

Tą dieną dar buvau Jongmyo šventykloje. Pagrindinis jos pastatas niekaip netilpo visas į nuotrauką, labai ilgas.

Šventykloje nuo seno atliekamos apeigos atminti mirusiems karaliams ir karalienėms. Kur mirusieji, ten ir dvasios. Pastarosioms skirtas šis takas centre, juo neturėtų vaikščioti gyvieji.

Bevaikščiojant po rūmus, akis užkliuvo už reklaminių nuotraukų, darytų žiemą. Pasirodė dar egzotiškiau – rytietiški sotogai ir sniegas. Labai gražu…

Read Full Post »