Melsva ir gelsva

Užtruko įrašas apie Mardiną… Jame praleidau kiek daugiau nei dvi dienas ir buvo negana, nors girdėjau atsiliepimų, jog vienos per akis.

Tas tiesa, miestelį – bent jau senąją jo dalį – galima pereiti per pusę valandos, bet atsižiūrėti man poros dienų neužteko.

Vos pagalvoju apie ten praleistą laiką, akyse taip ir iškyla dvi spalvos :)

Medresė – musulmonų dvasininkų mokykla. Joje draugiški imamai pakvietė prisėsti bei kartu išgerti arbatos.

Landžiojimas siaurais praėjimais – dažniausiai kylant laiptais aukštyn arba leidžiantis žemyn – yra vienas smagiausių užsiėmimų Mardine.

Žiūrint nuo šlaito, virš stogų kyšo minaretai, bet įlindus į namų labirintą rasti mečetes nebe taip lengva.

Mečetės mažos, jaukios ir “liberalios“ tuo atžvilgiu, kad galima vaikščioti visur – nėra atskirtų zonų tik musulmonams.

Po stikliniu gaubtu – pranašo Mahometo plaukas.

Mardino muziejus uždarytas rekonstruoti, sukiotis galima tik jo kieme.

Net bankai įsikūrę muziejų vertuose pastatuose :)

Mardino pilis aptverta tvora ir kol kas laukia dienos, kai bus paversta turistų lankomu objektu.

Žemai – “naujasis“ Mardinas su daugiaaukščiais gyvenamaisiais namais.

Viešbučio pavadinimas virš “mano“ atskiro išėjimo, nuo kurio turėjau raktą.

Vieni gražiausių vaizdų Mardine – kai tolumoje atsiveria Mesopotamijos lygumos. Ta pačia kryptimi toliau yra ir Sirija.

Sunku apsakyti, kaip man patiko tam Mardine.

Dabar su Turkija jau viskas… Tikiuosi, kad tuomkart :)

Kita Palanga ir kt.

Dar keletas vaizdų iš Stambulo, pirmiausiai užsukant į Turkų ir islamo meno muziejų.

Pranašo Mahometo pėdos įspaudas.

Tipinė mozaika iš eksponuojamų Mozaikų muziejuje.

Ne spinta, o vandens laikrodis :) Rodomas Mokslo ir technologijos islame istorijos muziejuje.

Kai kitą vasarą kas nors sakys, kad važiuoja į Palangą, galite perklausti – į Turkiją? Kadras iš Archeologijos muziejaus.

Bokštas, vadinamas Hipodromu, dar iš tų laikų, kai Bizantijos imperatoriai stebėdavo vežimų lenktynes.

Gatvės meno Stambule ne mažiau negu archeologinių radinių ar mečečių. “Selfiai“ taip pat populiarūs.

Savos šalies patriotai… Bent jau taip galima spėti apie turkus, nes labai daug vėliavų – gatvėse ir prie pastatų, didelių ir mažų.

Daugiau negu vėliavų yra tik kačių.

Šunų mažiau, bet šie taip pat jaučiasi patogiai – prie įėjimo į viešbutį.

Keista, kaip drausmingai balandžiai laukia, kol kas nors nupirks jiems lėkštę lesalo ir išbers. Prie pat yra pardavėjai, pasidėję lėkštes ant stalų, bet prie jų neskrenda ir nelesa.

Grėsmingai pritemus Taksim aikštė.

Turkijoje labai skani duona – nesvarbu, panaši į mūsų baltą ar lavašas. Iš pradžių stebino, kokiais kiekiais patiekia duoną prie sriubos. O paskui tuos kiekius pats ramiai įveikdavau :)

Turkiškų saldumynų parduotuvė. Matyti ir Lietuvos vėliavėlė… Kad jau taip kviečia lietuvius, eidavau ten po vakarienės deserto, nes buvau netoli apsistojęs. T.y. nieko nepirkdavau, užtekdavo degustacijų, kiek pridėta :)

Kalbant apie desertus, sėkmingai krimtau ir “Ülker“ produkciją.

Jei netraukia saldumynai…

Bankomatų sambūris – užbaigiant pasakojimus apie Stambulą.

“Bazarų“ gidas

Apsilankymas Didžiajame turguje – tai malonumas, turintis savą kainą.

Smagioji dalis yra sukiotis tarp nesibaigiančių parduotuvių, pasiklysti, nebeprisimenant, pro kur įėjai, ir nežinant, kur išeisi, bei stebėtis kalnais įvairiausių gėrybių. Tik viso to negalima daryti ramiai :)

Parduotuvių kviesliai taip aktyviai dirba savo darbą, jog menkiausias galvos kryptelėjimas, žingsnio pristabdymas ar žvilgtelėjimas puse akies į išdėliotas prekes bus suprastas kaip didžiausio susidomėjimo išraiška ir pasipils klausimų bei siūlymų tirada.

Ties kita parduotuve – tas pats, ir taip beveik visame turguje. Žodžiu, tam erzeliui reikia nemenkos ištvermės :)

Vienas iš daugybės įėjimų, pro kurį žengiau ir pats.

Jėgoms atgauti – puodelis ką tik išspaustų granatų sulčių. Skonis savotiškas, kiek aitrus.

Netoli Didžiojo yra taip vadinamas Prieskonių turgus. Jame daugiausiai maisto produktai – prieskoniai, saldumynai, džiovinti vaisiai.

Tenai ne tik akys raibsta, bet ir seilės tįsta :)

Jeigu norisi visko to paties – maisto ir ne tik – ramesnėje aplinkoje, galima užsukti į Arasta turgų prie Mėlynosios mečetės. Mažiau žmonių, mažiau triukšmo, o kartais net ir kainos mažesnės.

Mačiau gorgoną

Stambulo rajonas, kuriame sukoncentruota daugiausiai lankytinų objektų, vadinasi Sultanahmet. Jame yra ir vieta, kur gyveno sultonai – Topkapi rūmai.

Tai kompleksas įvairios paskirties pastatų (virtuvė, iždas, haremas ir t.t.), kuriuose dabar rengiamos ekspozicijos. Įvairovė yra šių rūmų stiprybė, nes jeigu viena dalis nedaro įspūdžio ar eksponatai neaktualūs, per keturis rūmų kiemus nesunku atrasti tai, kas sudomins.

Man patiko mažieji paviljonai ir vieno kaligrafo paroda, tik nebuvo galima fotografuoti, o vardo neįsidėmėjau.

Rūmų kavinės stiklinio stogo valytojas.

Minėjau, jog patiko “Basilica Cistern“ – milžiniškas vandens rezervuaras, pastatytas VI a., naudotas, o vėliau ilgam apleistas ir viešoms apžiūroms pritaikytas tik XX a. pabaigoje.

Kai paskaičiau, kad “cisterna“, ir tikėjausi kokio nors daikto. Kas tai per dalykas, supratau tik nusileidęs laiptais po žeme ir išvydęs kolonas – pasirodo, pats atsidūriau toje “cisternoje“ :)

Vandens nedaug, plaukioja žuvys, o vaikščioti yra skirtos pakeltos platformos.

Statyboms buvo panaudotos šventyklų kolonos, tad vaizdas puošnesnis nei galima įsivaizduoti pagalvojus apie “vandens rezervuarą“.

“Cisternos“ paslaptis – dvi kolonos su Medūzos, vienos iš trijų gorgonų, galvomis. Kaip jos ten atsidūrė, kokia jų paskirtis, kodėl būtent tokia galvų padėtis (viena paversta šonu, kita visai apversta) – nėra aišku.

Neskubantiems kilti į viršų – kavinė.

Apšvietimas, kapsintis vanduo, buvimas po žeme – visa tai sukuria nepaprastą atmosferą. Jeigu reikėtų pasirinkti vieną vietą Stambule antram vizitui, daug negalvočiau :)

Sofijos pasaulis

Viena lankomiausių, jei ne pati lankomiausia, vietų Stambule yra “Hagia Sophia“ (angliškai), arba “Aya Sofya“ (turkiškai).

Pastatyta VI a. ir veikusi kaip bažnyčia (pakaitom graikų ortodoksų ir Romos katalikų), vėliau – XV a. – ji buvo paversta mečete, kol XX a. tapo muziejumi.

Nors buvau nesezono metu, žmonių nemažai ir turistinio konvejerio jausmas yra.

Kaip alternatyvą, nusileidžiančią lankytojų srautais, bet ne grožiu, “Lonely Planet“ siūlo Kariye muziejų, anksčiau tai pat buvusį bažnyčia ir mečete.

Ten užvertus galvą galima grožėtis freskomis bei mozaikomis.

Jauki suvenyrų parduotuvė.

Turint kelias dienas Stambule ir norint per jas aplankyti kuo daugiau, verta įsigyti “Muziejų pasą“. Tai yra 85 liras (apie 26 eurus) kainuojanti kortelė, kuri aktyviam turistui atsiperka, nes apima daug objektų.

Gera žinia ir tai, jog kortelė galioja 5 dienas, o ne tris, kaip rašo naujausias “Lonely Planet“ Turkijos gidas, išleistas šių metų pavasarį.