Šiandien ryte išvykau iš Diyarbakir. Keista, buvo šiek tiek gaila palikti šį miestą…
Išsiregistruojant iš viešbučio, supažindino su jo šeimininku. Kurdas, jau pagyvenęs vyriškis – turi 20 vaikų. Kai turkai, pasak viešbučio darbuotojo, paprastai “tik“ tris.
Važiuojant į oro uostą, taksi varuotojas davė saują čiulpiamų saldainių. Atsidėkojau įteikdamas lietuvišką šokoladą. Tada jis išsitraukė savo odekoloną ir viena ranka laikydamas vairą, o kita atgalia mane visą juo išpurškė. Į šį mandagumo gestą jau niekaip nebeatsakiau ir dovanų mainymosi ceremonija baigėsi :)
Vėl esu Stambule. Antrajai vizito daliai liko “Grand Bazaar“ – Didysis turgus ir keletas prie jo esančių mečečių.
Turgus tikrai didelis, jame yra visko – nuo suvenyrų ir turkiškų saldumynų iki aukso kalnų.
Kartais pralinksmina, bet dažniau trikdo dairymąsi savininkų bandymai prisivilioti į savo parduotuves. Be nuolatinių “labas“, “kaip sekasi“, “iš kur esi, mano drauge“, buvo “gal galiu tau padėti“, “viena minutė ir pakeisiu tavo gyvenimą“ bei rodant į savo prekes “man reikia pinigų“. Kai pro paskutinįjį ėjau toliau, dar pridėjo “kodėl daužai man širdį“.
Tautybės spėliojimas ir iki šiol daugeliu atvejų buvo dažnas žaidimas, tik turguje jis vyko vos ne į vienus vartus – “zdrastvuj“, “idi siuda“ ir pan. Kažkuriai moteriškei pasakiau, kad nesu rusas. Bet atrodai kaip rusas, atsakė. Iki apsilankymo turguje populiariausias variantas buvo, kad esu vokietis.
Beje, Lietuvą čia gana gerai žino. Negirdėjusių mažai, o neretas dar prideda – “krepšinis“. Na, ir sakyti prisistatant reikia “Litvanija“ – taip geriausiai supranta. Turkiškai Lietuva skamba taip ar bent jau labai panašiai :)
Apie Taivaną, Taipėjų ir t.t... :) 
Ir kaip odekolonas? :D
Kokia kalba tie nuolatiniai šaukiami, angliškai?
Odekolono kvapas – tarsi šiltas prisiminimas apie Diyarbakir – lydėjo mane dar ilgai :)
Kai labai nesigilina, visiems šaukia angliškai… Tiesa, girdėjau ir kiniškai. Ko tik dėl savo verslų neišmoksta :)
Kaip žmogus, studijų laikais turėjęs laiko pasimokyt turkų, atsakingai pareiškiu, kad Lietuva turkiškai taip ir vadinama – Litvanya. Mažai ką bepamenu, bet jų kalba įdomiai “sukurpta“ ir yra struktūrinių panašumų su vengrų.
Lietuvą ten žino kaip vieną ES šalių. Nenustebk, netrukus kokiam turguj “sudaužęs širdį“ lietuviškai :)
Ačiū, Alina, už žinias! Man kaip tik buvo įdomu, su kuo jie turi bendrumų kalbiniu atžvilgiu… Per savo buvimą nieko padoraus neišmokau – tik “gerai“ ir “mečetė“ :)
Man į vengrų kalbą kai kuo panašu, nes tada ir jos mokiausi. Bet jei jau moksliškai, tai žodyno, gramtikos ir kitų plonybių panašumai didesni su kazachų, uzbekų ir kitom to pasviečio kalbom.