Sultono lobynas

Šiandien – paskutinė Brunėjaus įspūdžių dalelė iš Karališkųjų regalijų muziejaus. Kaip rašo “Lonely Planet“, ten galima pamatyti, kaip gyvena “kiti 0,1 proc.“. Sostai, drabužiai, karališkos dovanos… Pastarųjų ypač daug, įdomu pažiūrėti, kokiomis prabangiomis dovanomis reprezentuoja savo valstybes jų vadovai.

Nors muziejus nemokamas, bet už pažiūrėjimą reikėjo sumokėti savo kainą. Yra prašymas nusiauti batus. Kadangi buvau su sandalais, ant ledinių marmuro grindų prastypčiojau basas. Iš vienos pusės, grožėjausi tuo, ką mačiau, o iš kitos – laukiau, kada gi pasibaigs ta kankynė :) Kai kur buvo kilimai, bet vietom į karališkus turtus labai simboliškai teko žiūrėti basam ir sustirus :)

Muziejus prieš lietų, prašniokštusį kaip tik tuomet, kai buvau viduje.

Beveik niekur nebuvo negalima fotografuoti, tik salėje, kurioje atsiduri, vos įžengęs į muziejų. Joje pastatytos štai tokios karališkos vežėčios.

Kiti atributai priklausė “aristokratams“, karališkųjų procesijų dalyviams. Skydai, kardai bei ietys…

…ir skėčiai.

Štai ir viskas. Patiko man Brunėjus, kažkas ten yra mielo, nors ilgiau gyvenant gal pasirodytų per daug rami vieta.

Read Full Post »

Ant vandens

Šiandien buvau kelionių parodoje. Vyksta kartą per metus, galima įsigyti įvairių kelionių ar bilietų gerokai pigiau. Sunku praeiti, kiek žmonių… Pažintine prasme nebuvo labai įdomu. Visur tik kainos, nuolaidos, prekyba pilnu tempu.

Moteriškė prie Kinijos Guizhou provincijos stendo, vienas iš nedaugelio patraukusių akį dalykų. Gražūs jos piešiniai… Tokie tikslūs ir ryškūs lyg spausdinti būtų, ne ranka piešti.

Nuotraukas galima išsididinti, atidžiau pažiūrėti. Kalbant apie keliones, tai dar niekaip nebaigiu pasakoti apie Brunėjų, nors jau daugiau kaip mėnuo praėjo nuo to laiko, kai buvau :)

Pratęsiu su Kampung Ayer – iš pirmo žvilgsnio tai viena didelė gyvenvietė ant vandens, nors iš tikrųjų ten yra daug kaimų drauge. Kampung Ayer – didžiausias tokio pobūdžio (t.y. statinių ant vandens) kompleksas pasaulyje, gyvena apie 30 tūkst. žmonių. Labai senas, pradėjo kurtis daugiau kaip prieš 1000 metų.

Pirmieji statiniai, kuriuos pamačiau eidamas link valčių stovėjimo vietos.

Nuėjęs susiderėjau labai prašmatnų turą, į kurį įėjo ne tik paplaukiojimas po kaimelį, bet ir beždžionių pažiūrėjimas, sultono rūmai bei ligoninė. Dėl visų papildomų objektų didelių vilčių neturėjau ir tai pasiteisino :)

Pakeliui pas “beždžionkas“.

Pats plaukimas patiko labiau nei tai, kas ten laukė. Geriausia, ką pavyko užfiksuoti… Daugeliu atvejų tik kažkur kažkas medžiuose sušmėžuodavo.

Sultono rūmai  – tiek, kiek jų buvo matyti praplaukiant. Lankytojai įleidžiami tik kartą per metus, baigiantis pasninkavimo mėnesiui Ramadanui. Aišku, būtų buvę smagu juos pamatyti nors kiek iš arčiau, kad ir uždarytus :)

Įdomiausia buvo pats kaimelis, po jį daugiausia ir plaukiojom.

Kaimelis ant vandens, bet yra kur ir dviračiu pavažinėti :)

Kaip atiteka geriamas vanduo.

Ten ne vien gyvenamieji namai… Buvo net kelios mokyklos, štai mečetė.

Policijos nuovada.

Dar vienas “objektas“ – ligoninė. Ją turbūt išskyrė tik dėl to, kad sąrašas atrodytų pilnesnis :)

Čia tas gudragalvis gidas :) Kiek leido anglų kalbos žinios, tai su juo buvo įdomu pašnekėt.

Tiek šiandien kelioninių prisiminimų… Nors praleidau ten tik vieną dieną, bet įspūdį paliko.

Read Full Post »

Tūkstantis ir vienas prisiminimas

Šiandien man tinginystės diena ir negaliu atsimėgauti tokiu jos leidimo būdu :) Dar likęs nepapasakotas beveik visas Brunėjus, tad šiandien įdėsiu dalį nuotraukų.

Prisiklausius apie šį mažą sultonišką kraštą, atrodė, kad turtai ten pakelėj mėtysis. Nesimėtė, bet gausūs naftos ištekliai užtikrina tokius dalykus, kaip nemokamas švietimas, sveikatos apsauga, pensijos ir daugelį kitų privalumų, kuriais gali mėgautis vietos gyventojai.

Nustebino ten tvyrojusi ramybė ir tuštuma. Net perėjos su sankryžom atrodė kažkokios netikros – tokios, kokios būna mokomosiose vairavimo aikštelėse :) Čia pirma nuotrauka, daryta išėjus iš viešbučio.

Brunėjaus “Akropolis“ – vienas didžiausių, o gal ir didžiausias prekybos centras. Iš išorės architektūra pasirodė įdomi, savotiška, tik viduje iš esmės nesiskyrė nuo prekybos centrų kitose šalyse.

Vaizdas iš toliau. Kompleksas sudarytas iš kelių pastatų, po žeme jie susijungia į bendrą prekybinę erdvę.

Pačiam prekybos centre žmonių buvo, o lauke – lyg iššluota :)

Tolumoje matosi Omar Ali Saifuddien mečetė.

Pirmas praėjimas pro šalį – tuo metu dar ėjau į vieną muziejų.

Grįžęs jau vaikštinėjau iki soties. Prisidariau begalę nuotraukų, nors viduje fotografuoti negalima. Gerai, kad iš viso įleidžia ne musulmonus… Vaikščioti galima tik nutiestais kilimais – truputį link centro ir tada į kairę, nė žingsnio į šoną.

Vieta, kur prieš apeigas apsiplaunama.

Mečetės teritorijoje buvęs laivelis. Jo paskirties nežinau.

Planuodamas, kur spėsiu per vieną dieną apsilankyti, nelabai įsivaizdavau atstumų. Viskas buvo taip kompaktiška ir arti, kad į mečetę spėjau suvaikščioti tris kartus. Antrą kartą nuėjau pažiūrėti, kaip atrodys leidžiantis saulei.

Vos ne pasakų namelis :)

Čia – “Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų veiksmo vieta :)

Na, ir patraukiau dar kartą vakare.

Gražu ten bet kuriuo paros metu :)

Prieš važiuojant dar atrodė, kad viskas bus brangu. Buvau nusiteikęs gerti tik vandenį, Malaizijoje nusipirkau sausainių, jei atvykęs nieko neįpirkčiau, ir tokiu būdu jau jaučiausi pasiruošęs kelionei. O atvažiavęs paskui valgiau to prekybos centro restoranuose :) Kainos apskritai nedidelės, ypač vakarietiškų maisto produktų, kurie Taivane brangūs.

Pietums pasirinkau malaizijietišką maistą. Kiek teko jo ragauti, ypatingas gerbėjas nesu, bet šiaip skanu.

Malaizijietiškas desertas. Patiko, truputį keistos konsistencijos.

Vakarienei ieškojau brunėjietiško patiekalo, apie kurį paskaičiau “Lonely Planet“. Niekur jo neturėjo, kol to paties prekybos centro vienam restorane pasiūlė paragauti kito Brunėjaus valgio – “roja“. Jautėsi neįprasti prieskoniai, labai skanu… Kaina – 8 Lt :)

Praeinant matyta kiniška šventykla, kuri, palyginus su esančiom Taivane, atrodė nelabai “tikra“.

Šokio treniruotė stadione. Mokytoja – užsienietė.

Dėl savo ramybės Brunėjaus sostinė daug kam gali pasirodyti nuobodi, pagal islamiškus parėdymus net alkoholio neparduoda. Bet užtat yra savo atmosfera, kurią irgi labai įdomu pajusti.

Tiek šiandien kelionių prisiminimų, dar laukia kaimelis ant vandens ir karališkų dovanų muziejus :)

Read Full Post »

Pabruzgėjimas Brunėjuje

Truputį pačiam keista, kad esu Brunėjuje… Nebuvo tai svajonių vieta, bet jau kurį laiką galvojau, kad norėčiau čia atvažiuoti. Neatrodė, jog tas laikas taip greitai ateis :)

Ne viskas pagal įsivaizdavimą, netgi daug kas, bet tai nereiškia, jog nuvylė. Maniau, kad bus labai gyva vieta, didmiestis, o taip ramu, jog neįtikėtina. Mažai žmonių, mažai mašinų… Vairuotojai prie perėjų sustoja praleisti – seniai nepatirtas dalykas :)

Iš pamatytų dalykų ryškiausi buvo du. Vienas – Omar Ali Saifuddien mečetė. Buvau dieną.

Ir vakare.

O popietę su “vandens taksi“ (t.y. motorine valtimi) plaukiojau po namų ant vandens rajoną. Lyg norėtųsi sakyti, po “kaimelį“, bet čia sostinė – Bandar Seri Begawan. Netgi prie pat centro.

Papasakoti apie Brunėjų būtų galima žymiai daugiau, bet paliksiu tai ateičiai. Trumpas tas mano vizitas… Rytoj iš pat ryto – atgal į lėktuvą.

Read Full Post »