Užtruko įrašas apie Mardiną… Jame praleidau kiek daugiau nei dvi dienas ir buvo negana, nors girdėjau atsiliepimų, jog vienos per akis.
Tas tiesa, miestelį – bent jau senąją jo dalį – galima pereiti per pusę valandos, bet atsižiūrėti man poros dienų neužteko.
Vos pagalvoju apie ten praleistą laiką, akyse taip ir iškyla dvi spalvos :)
Medresė – musulmonų dvasininkų mokykla. Joje draugiški imamai pakvietė prisėsti bei kartu išgerti arbatos.
Landžiojimas siaurais praėjimais – dažniausiai kylant laiptais aukštyn arba leidžiantis žemyn – yra vienas smagiausių užsiėmimų Mardine.
Žiūrint nuo šlaito, virš stogų kyšo minaretai, bet įlindus į namų labirintą rasti mečetes nebe taip lengva.
Mečetės mažos, jaukios ir “liberalios“ tuo atžvilgiu, kad galima vaikščioti visur – nėra atskirtų zonų tik musulmonams.
Po stikliniu gaubtu – pranašo Mahometo plaukas.
Mardino muziejus uždarytas rekonstruoti, sukiotis galima tik jo kieme.
Net bankai įsikūrę muziejų vertuose pastatuose :)
Mardino pilis aptverta tvora ir kol kas laukia dienos, kai bus paversta turistų lankomu objektu.
Žemai – “naujasis“ Mardinas su daugiaaukščiais gyvenamaisiais namais.
Viešbučio pavadinimas virš “mano“ atskiro išėjimo, nuo kurio turėjau raktą.
Vieni gražiausių vaizdų Mardine – kai tolumoje atsiveria Mesopotamijos lygumos. Ta pačia kryptimi toliau yra ir Sirija.
Sunku apsakyti, kaip man patiko tam Mardine.
Dabar su Turkija jau viskas… Tikiuosi, kad tuomkart :)
Faina, gražu. Ir sniego yra, ne taip kaip namie 😊
Apie ką su imamais kalbėjot? Kokia arbata vaišino? :)
Gėrėm turkišką juodą arbatą :) Kalbėjom apie gyvenimą Mardine… Sakė, kad miestelyje yra turkų, kurdų, arabų ir kad visi sugyvena. Man irgi pasirodė rami vieta, nors Efė vėliau pasakojo, kad Mardine, kaip ir visoje rytinėje Turkijoje, bet kada gali įvykti neramumų, gali būti įvesta komendanto valanda ir pan.
Dievaži, gražu. Nieko, dar bus progų sugrįžti :)
Gal ne be reikalo turistinis kompaktas, kokį ten gavau, vadinasi “Left my mind in Mardin“. Reikia sugrįžti to, ką palikai :)